2 dalis.

Atsistoju kaip tik tuo metu, kai prie manęs prieina trys vairuotojai. Viena ranka laikausi už durelių viršaus, kitą kilsteliu sveikindamasi.

- Raika,- mosteli ranka Vaidas į liekną, maždaug metro devyniasdešimties, reveransą atliekantį šviesiaplaukį, aukštai iškeltoje rankoje laikantį metalinį termosą.

Jo gestas priverčia mane nejučia šyptelėti. Vis dar šniurkščioju nosimi, tačiau stengiuosi nuslėpti buvusias emocijas.

- Slavka,- žemu balsu taria trečiasis, apkūnus, iš pirmo žvilgsnio už mane bent dvidešimčia metų vyresnis vyras, nusiimdamas kepurę.

- Stanyyyyyyslovas,- plonu balseliu nutęsia Raika.- Tai kur tie šokiai, dainos, gėrimukai?- nusijuokia.- Vaidelis mus ne šiaip sau išviliojo iš šiltų jaukių kabinų?- grakščiai mosteli ranka link krovininių automobilių ir žvilgteli į mane.

- Kadangi jau gerokai po Komendanto valandos, teks tenkintis kava ir manimi,- bandau juokauti.

- Moteris ir trys jos vyrai!- šūkteli Raika.- Užskaitau.

Nusišypsau dar plačiau. Tai pastebėjęs, Vaidas mirkteli man ir mosteli galva link mano automobilio:

- Sėskime vidun, išgersim kavos...

- Įpilsim tau!- pertraukia Raika.- Ne tik kavos,- mirkteli.

- Prašom,- sakau mostelėdama ranka kažkur į šoną. 

Raika, teatrališkai maskatuodamas į šalis visas keturias galūnes, pasileidžia link automobilio. Čia pat apsigalvoja ir stabteli šalia Vaido.

- Vaideli, tu seniai prie moters bebuvęs, sėsk į priekį,- sako juokdamasis.- Aš varau į galą, kojas ištiesiu, o tu pilvą įtrauk ir tilpsi šalia manęs,- rodo į atsikišusį Slavkos pilvą.- Kokia čia mašina?- pasilenkia pasižiūrėti į markės ženkliuką.- Eik tu sau,- atsilošia, apkabina Vaidą per pečius ir vedasi prie automobilio durelių.- Matei, čia Dacia! 

Slavka tuo tarpu pūkšdamas ropščiasi ant galinės sėdynės už manęs. "Taip, vakarėlis nusimato smagus: keturiese Dacioj, neskaitant termoso."
Paimu nuo automobilio stogo tuščią kavos puodelį. Dangtelio nesimato. Velniai žino kur jį padėjau. Įsėdu vidun ir uždarau duris. Tuščią popierinį puodelį sugrūdu į durelių kišenėlę. Vėl pajuntu kūną šiurpti verčiantį šaltį.

- Vyrai, gal įjungti šildymą?- klausiu ketindama užvesti automobilį.

- Tu ką? Šildomės mes tik skystu kuru,- juokiasi Raika, ieškodamas patogios padėties savo ilgoms kojoms.- Beje, kuo tu vardu?

- Nomeda,- pasisuku šonu, kad visus matyčiau.- Tai šilto vėjelio, kaip suprantu, nereikės?

- Kas tas vėjelis prieš šitą torpedą!- kiša termosą tarp priekinių sėdynių.- Ėėėėėė, kur tas buteliukas?- kreipiasi į Slavką. Šis pasirausia vidinėje odinės striukės kišenėje, ištraukia šiek tiek nugertą Starkos buteliuką ir pastato sau tarp kojų.
Automobilis lieka neužvestas.

- Tai čia ne alkoholis?- rodau į termosą.

- Ar tu pablūdai, moterie?- nusijuokia Raika.- Čia grynas atominis ginklas. Vaideli, tarą po nol du, prašom.

Vaidas iš vidinės striukės kišenės išsitraukia keletą baltų vienkartinių puodelių. Raika tuo metu atsukinėja termosą, o Slavka, savo ruožtu, Starkos buteliuką. "Koks sinchronas, tu matai? Net mes su tavim taip gerai nesusigroję." O taip, tam yra paprasta priežastis - mes grojam skirtingas melodijas.

Vaidas kyšteli man vieną puodelį, kitą pasiima sau. Likusius numeta ant galinės sėdynės tarp Raikos ir Slavkos. Automobilyje pasklinda kavos ir alkoholio kvapai.

- Atomas, plius birzgaliukas, lygu - šilta visą naktį,- kikena Raika pildamas man kavos. Slavka tuo tarpu šliūkšteli Starkos.

- Nevažiuosi greit, ane?- klausia.

- Nemanau,- atsidūstu. Nuleidžiu puodelį ant kelių. Kurgi važiuočiau? Mano varikliu buvęs pyktis seniai išgaravo, o nusivylimas slegia prie žemės tarsi inkaras. Pagal dabartinę savijautą - liksiu čia dar dvi paras.

- Pirmas tostas už damą,- sako Slavka. Tarpe tarp priekinių sėdynių visi keturi susidaužiame plastikiniais puodeliais.

- Ačiū,- sakau ir atsargumo sumetimais gurkšteliu visai nedaug. Iš karto pajuntu kaip mano antakiai kilsteli iki pusės kaktos. Nieko sau! Tai bent stiprumas. Du trečdalius to termoso tikriausiai užima kavos tirščai. Pastebėjęs mano reakcija, Raika nusišypso:

- Žinai, būna kartais - važiuoji ir staiga apima toks nuovargis, kad, atrodo, matai kaip medžiai bėga per kelią. Čia tam atvejui,- mirkteli. Nežinau, juokauja ar kalba rimtai.

- Panašu, kad man bėga ašaros,- atsakau.
Kava tikrai stipri. O dar trauktinė... Dėka vieno audringo studentiško vakarėlio nebegaliu gerti visų rudos spalvos alkoholinių gėrimų, nes vien nuo kvapo supykina, tačiau šiuo atveju kava užgožia viską. Net ir trauktinės skonį. Velniop. Mirti nuo atominio stiprumo kavos sukelto infarkto trijų vyrų kompanijoje gal ir ne pats blogiausias gyvenimo baigties scenarijus. Gurkšteliu dar - šįkart daugiau. "Kartesnis gal tik pragaras." O pragaras turi skonį? "Tu pasakyk."

- Taigi, susirinkome šią šaltą naktį, šioje pažliugusioje aikštelėje prie... ,- Raika pasilenkia ir žvilgteli pro langą.- ...degalinės...

- Viada,- pertraukia iškilmingą jo kalbą Slavka.

- Palauk. Susirinkome šioje aikštelėje, šioje mašinoje, kad padėtume vieni kitiems ištverti šią gūdžią naktį,- tęsia mosuodamas puodeliu.- Šią gūdžią sausio naktį, gyvenimas mums lėmė susitikti ir išgerti kartu už savo vienatvę,- iškelia puodelį aukštyn.- Ane?

Vaidas kilsteli savąjį. Sukrunta ir Slavka.

- Už vienatvę,- prisidedu ir aš.- Kaip taikliai.

Išgeriam ir nutylam. Kas galėjo pagalvoti? Keturiese, bet vieniši. Trys - nuolat kelyje, susitinkantys tik pakelės aikštelėse ar radijo bangomis. O viena... Ką čia bepridursi. Tiesiog viena.

- Taigi,- pirmas prabyla Raika, bet jaučiu, kad klausimas rūpi visiems.- Kodėl Nomeda miega degalinėje?

- Ilga istorija,- nudelbiu akis.

- Ilga ir ši naktis,- atsako Raika.

Taip, naktis tikrai žada būti ilga. Gal net atominė kava nepadės sulaukti ryto. Visi tyli laukdami ką atsakysiu.

"Sakyk kaip yra. Netikėlė pabėgo iš namų galvodama, kad suras laisvę ir iš to išeis kas nors gero, o surado tris fūristus ir išėjo kaip visada."

O išėjo iš proto. Kaip visada.
Atsikvepiu. Kilsteliu akis į Vaidą. Šis man nežymiai nusišypso. Nežinau drąsina ar guodžia.

- Aš gyvenu su vyru... ,- išspaudžiu. Iš suglumusių veidų suprantu, kad M+M scenarijaus jie ir nesitikėjo.- Su kuriuo nebežinau ar noriu gyventi,- bandau taisyti padėtį.

Raika pakraipo galvą į šalis. "Matyt, scenarijus pažįstamas."

Vaidas dar labiau pasisuka šonu, atsiremia nugara į duris. "Taip, ir šitam sužadinai prisiminimus. O burundukas kažko ramus." Netrukdyk galvot. "Galvoju tai aš. Tu tik įgarsini." Velniop.

- Na... ,- iš tiesų nežinau nuo ko pradėti. Galvoje pinasi tūkstančiai minčių.- Daug metų gyvenu su draugu. Kokius šešis. Jis... geras žmogus, bet...

- Sakyk kaip yra, jis netikėlis,- sufleruoja Raika.

- Jis šaltas. Nejautrus. Jaučiuosi lyg gyvendama su penkta kambario siena,- nuleidžiu akis. Skamba kažkaip negerai.- Tiesiog jaučiuosi nelaiminga, įstrigusi. Štai kokia priežastis.

- Priežastis žiemą miegoti aikštelėje?- abejoja Raika.

- Na... ne,- atsidūstu. Suspaudžiu puodelį tarp kojų, kairę ranką uždedu ant vairo, dešinę - sau ant kelio.- Susipykome. Pykstamės dažnai. Tiesą sakant prieš tai tris naktis miegojau darbe...

Niekas netaria nei žodžio. Girdžiu tik kvėpavimą. Vis dar nedrįstu pakelti akių. Spoksau į rankinio stabdžio rankeną.

- Šiandien... ,- akimis ieškau laikrodžio, bet staiga prisimenu, kad jau po dvyliktos nakties.- Vakar susitikome, kad pasikalbėtume, bet vėl susipykome ir aš išvažiavau,- tęsiu, žvilgsniu klaidžiodama odinės rankenos raukšlėmis.- Sunku papasakoti. Mano gyvenimas iš tiesų... iš tiesų... visas toks... ,- ieškau tinkamo žodžio. Jaučiu, kad vėl kaupiasi ašaros.
- Jovalas,- nukertu.

Akimis nukeliauju prie mėlynais džinsais apmautų Vaido kojų ir įsistebeiliju į kelius.

- Gyvenimas tikrai yra jovalas, o tu tik murkdaisi jame, ieškodamas geresnių kąsnelių,- taria Raika ir siurbteli iš puodelio.

- Ar negali tiesiog grįžti namo?- klausia Vaidas. Pakeliu akis ir susitinku jo žvilgsnį.

- Galbūt galiu, bet nenoriu,- atsakau ir nusuku akis.- Tiesiog jaučiu, kad šįkart tai iš tiesų yra pabaiga. Jis neparašė nei vienos žinutės nuo tada, kai išvažiavau. Nei karto neskambino. Jam nerūpi.

- Tikriausiai mano, kad miegi darbe,- gūžteli pečiais Raika.

- O tu irgi nieko nedarytum žinodamas, kad tavo moteris miega darbe?- klausia Slavka.

- Ne kur, o su kuo,- spragteli pirštais Raika.

- Ar tu apskritai nori, kad jam rūpėtų?- klausia Vaidas.

Iš tiesų. Kodėl noriu, kad jam rūpėtų? Iš keršto? Kad jaudintųsi dėl manęs? Kad gailėtų? Kad ieškotų? Ne, visai nenoriu jo matyti, todėl nenoriu, kad mane surastų. Tada ko noriu?

- Nežinau,- atsakau šniurkštelėdama nosimi. Iš paskutiniųjų stengiuosi nepravirkti.

- Ketini skirtis?- vėl klausia Raika.

- Manau, kad mes jau išsiskyrėme, tik nepripažįstame,- pirštų galus įremiu sau į kaktą ir užsimerkiu.
Skyrybos įvyko jau seniai, tik mes visą laiką tai neigdami gyvenome kartu - slysdami santykių paviršiumi, nedrįsdami nerti giliau. Kad nereikėtų tapti už tai atsakingais. Patogiai gyvenome susikurtose iliuzijose. Nors... iliuzijas kūriau tikriausiai tik aš. Panašu, kad jam visada viskas buvo aišku. 

- Kas tu? Ką veiki gyvenime?- Raikos balsas atrodo tylesnis.

"Kas tas gyvenimas?"

- Esu lektorė, metodinio centro direktorė,- išberiu lyg mintinai išmoktą tekstą, nepakeldama galvos.

- Skamba rimtai,- sako Vaidas. Raika kraipo galvą.

"O kas po kauke? Nusirenk. Nurenk savo sielą. Parodyk jiems."

- Aš mokau kvalifikacijos,- beriu toliau.

"Nusirenk, mergaite mano..."

- Šiaip esu socialinė darbuotoja.

- Vaaaauuu... ,- nutęsia Raika.

"Nusirenk, tik iki galo... "

- Liaukis!- net pašoku kėdėje.

- Atsiprašau, atsiprašau,- puola teisintis Raika.- Čia buvo lygu komplimentui.

- Tai ne tau... Tai mano galvoje... ,- mykiu.
Raika kilsteli antakį.
- Man tiesiog sunku pasakoti. Visko tiek daug. Nežinau nuo ko pradėti,- teisinuosi sumosuodama rankomis.

- Pradėk nuo pradžių,- švelniai sako Vaidas. Atsisuku į jį. Žiūriu tiesiai į akis.

- Aš nežinau ar galiu,- sakau nepaleisdama jo žvilgsnio.

- Turim daug to marmalo, užteks visai istorijai,- drąsina Vaidas.

"Aiškiai nenumano istorijos apimties."

- Tu pasakok, o mes klausysim ir jei bus kažkas neįdomu, pasakysim, kad tą praleistum. Kaip knygoj,- siūlo Slavka, dešine ranka įsiremdamas į sėdynę.. Atsisuku į jį.

- Mes juk daugiau niekada nesusitiksim?- nejučia ištariu.

- Na aš nieko prieš pakartoti vakarėlį, bet paprastai moterys įpusėjus pasimatymui man sako "Next", tai ką gi... ,- šypteli Raika.- Tikimybė maža. Nebent apsikeisim skaičiukais.

Staiga iki pat sielos gelmių mane persmelkia mintis, kad iš tiesų niekam niekada nesu pasakojusi visos savo gyvenimo istorijos. Tam tikromis atkarpomis - taip, bet visko... niekada. Negi galėčiau sulaužyti šią taisyklę? Iškelti viską į paviršių? Nebesidangstyti? Kažkam gyvam pasakyti kaip viskas yra iš tiesų? Koks tai būtų jausmas?

"Pirmą kartą būti savimi? Tikriausiai neįprastas."

Aš tiek metų nešiojuosi visą tai savyje, kad tikriausiai apsivemčiau.

"Iš palengvėjimo?"

Iš baimės.

- Ta istorija apie santykius, ane,- ištaria Raika labiau kaip teiginį nei kaip klausimą.

- Ta istorija apie... ,- nutylu. Taip, ta istorija apie santykius. Ir apie... Ne, visa tai yra apie santykius. Apie ką dar būna istorijos? Santykiai būna įvairūs. Vieni tęsiasi ilgai, kiti net neprasideda. Dar kiti egzistuoja tiesiog kaip faktas, nuo kurio niekaip negali pasislėpti. Arba gyvuoja tik mūsų prisiminimuose. 

- Ta istorija apie mane,- ištariu netikėtai net pačiai sau.

- Aš jau sudomintas,- Raika, norėdamas parodyti susidomėjimą, palinksta į priekį, netyčia trinkteli puodelį į vieną iš savo ilgų kojų ir ant grindų šliūkšteli geras gurkšnis Starkos ir atominės kavos mišinio, sumaišyto, regis, lygiomis dalimis - sprendžiu iš to, kaip greitai apsvaigau. Raika kaltai žvilgteli į mane.

- Kai kurių detalių net pati nežinau,- numoju ranka.- Todėl istorijoje... yra spragų.
- Visose knygose yra baltų puslapių,- paskubomis įsiterpia Slavka.
"Jis knygą apskritai bent jau rankose laikė?"
- Istorija ne tik apie mane ir Mantą,- bandau paaiškinti.
- Man dar įdomiau,- Raika ieško patogesnės padėties.- Vaideli, patrauk sėdynę į priekį.
Vaidas apgraibomis ieško svirties.
- Aš užsiregistravau į pažinčių puslapį,- išspjaunu. Čia pat susigriebiu kaip tai turėtų atrodyti iš šono, bet jau per vėlu.
- Ir radai ką nors tenai?- Slavka šiek tiek palinksta į priekį.
Jaučiu į save įsmeigtą Vaido žvilgsnį.
- Žinau, žinau, kad negerai,- iškeliu rankas.- Nežinau kodėl tai padariau. Nors ne... žinau. Kodėl žmonės registruojasi į pažinčių puslapius? Ieško bendravimo. Aš taip pat ieškojau... kažko artimo.

Artimo? Iš tiesų jau po kelių dienų pavargau nuo pažinčių su vyrais iš kitų miestų, kitų šalių. Ir kokios perspektyvos? Tai žmonės, prie kurių niekada neprisiliesiu, nebūsiu šalia. Tada supratau kiek daug pasaulyje yra dalykų, prie kurių dar nesu prisilietusi. Daugybė prisiminimų, kurių dar neturiu. O ar kada nors turėsiu? Ar aš ir vyras iš Norvegijos, rašantys vienas kitam elektronines žinutes, gali kada nors turėti bendrų prisiminimų? Kas mes jei ne tik praeiviai, gyvenimo kelionėje netyčia susiliečiantys... Būtent, netyčia.
Vieną kartą, einant miško takeliu, pro mane praėjo vyras. Jo atsagstyto megztinio kraštas, kilstelėtas vėjo, perbraukė per mano ranką. Taip visai netikėtai, nelauktai, nenorint, bandant to išvengti, mūsų gyvenimai akimirkai susilietė. Jis galbūt atsisuko pasižiūrėti. Ir taip mano gyvenimo akimirka tapo jo gyvenimo akimirka. Tai prisiminimas, kurį galėčiau nešiotis. "Ar neturi geresnių?" Turiu, bet šis yra pats tikroviškiausias. Jame nėra nieko suvaidinto, sumeluoto, pagražinto, sukurto, siekiant padaryti įspūdį - vėjas kilstelėjo megztinio kraštą, aš kilstelėjau ranką ir taip mes netyčia susitikome, susilietėme gyvenimo kelyje. Dar ilgai ant savo odos jaučiau tą prisilietimą. Tikriausiai niekada nesužinosiu kas jis, tačiau vieną trumpą akimirką jo realybė tapo manąja. Akimirkos - nuolat išgyvenamos, prarandamos, nepastebimos, laukiamos... Jos sudaro gyvenimą. Akimirkos - mūsų, kitų, bendros, niekieno. Pastarąsias mėgstu labiausiai. Jos tarsi senos pamirštos knygos, niekam nereikalingos. Jų niekas neieško, nevarto, neliečia. Galbūt niekas net neprisimena apie ką jos. Galbūt nenori prisiminti. Išmestos, pasenusios, nusibodusios, skaudžios, tačiau jos vis dar pasakoja savo istorijas. O man patinka jų klausytis. Nes tai kažkas tikro, nesumeluoto, neiškraipyto. Galbūt jas vis dar galima sugrąžinti šeimininkams? Ar tavo gyvenimo bibliotekoje netrūksta knygų? Manojoje trūksta. Vienos. Kurioje būtų parašyta kas aš esu. Ne fantazijose, o tikrovėje. Ne sukurta mano istorija, o tikroji. Kas ją parašė, nežinau. Ne aš. Aš tik perrašau: kasdien, kas valandą, kas akimirką kuriu kitokią savo istoriją. Tą, kuri labiau patinka aplinkiniams. Tą, kuri labiau patiktų man. "Tą, kuri niekada nebus tikroji?" Taip.
Ar galima gyvenime viską sukurti nuo nulio? Taip. Ar tai suteikia laimės? Taip. Ar galima pamiršti tai, kas įvyko prieš pasiekiant nulio zoną? Ne. Tai nuolat su manimi. Tarsi pakeleivis, kurio nepasirinkau, tačiau kartu turėsime būti iki pat kelionės pabaigos. O šiąnakt mano automobilyje sėdi trys trumpos distancijos pakeleiviai, kuriuos... pasirinkau pati. Kartu keliausime tik per šią naktį, tiesa? Ar mus sieja kas nors, kas leistų keliauti ilgiau nei tik iki aušros? Kas sujungia žmones ilgiau nei vienai nakčiai? "Istorijos. Vidiniai ir išoriniai faktoriai. Veiksmai. Veiksniai." Kalbi lyg turėdamas daktaro laipsnį. Įdomu, ar kam nors yra suteikę daktaro laipsnį be egzamino ar baigiamojo darbo, tiesiog... už protą? "Istorijoje turėtų būti tokių faktų." Tai bent, paminėjau nelabojo vardą be reikalo... Bet kuriuo atveju, faktas, kad istorijoje yra faktų. Istorija tuo ir grįsta - faktais, įrodymais, rašytiniais šaltiniais. Guodžia tik tai, jog už tokį mąstymą niekas daktaro laipsnio neduoda ir negalėsi manęs baksnoti savo titulais. "Neprotingas protas juk nebūna." Taip, bet gali apskritai nebūti proto - štai ir priėjome išvadą. "Nevertą daktaro laipsnio." O kokio vertą? "Aukščiausio nusikalbėjimo." O kodėl ne giliausio? Gylyn juk sunkiau patekti nei aukštyn, tai ir įvertinimas turėtų būti didesnis.
- Gylyn ar aukštyn sunkiau patekti?- klausiu užsigalvojusi. "Į pragarą ar į rojų?"
- Manau, kad į antrąjį,- mane pažadina Raikos balsas. Sumirksiu. Pakeliu galvą ir sutinku Vaido žvilgsnį.
- Papasakok tą savo istoriją, kuri yra tikra,- prašo jis.
- Tikra?- perklausiu šiek tiek pasimetusi ir nužvelgiu visus tris. "Jis gal mintis skaito?" Taip, kažkas visgi mato tave kiaurai. "Nobelį jam!"
Kiek minčių visgi pasakiau garsiai? Ne, nenoriu žinoti.
Nejučia numoju ranka.
- Nagi, manau, visi norėtų išgirsti,- nepasiduoda Raika.- Svetimos istorijos visada įdomios ir intriguoja.
- O mes jau šiek tiek pažįstami,- priduria Slavka, siurbtelėdamas iš puodelio.
- Kokie pažįstami - dar tik antrą ratą sukam,- Raika delnu stukteli Slavkai į petį.
- Antrą?- staigiai žvilgteliu į tarp kojų įspraustą baltą puodelį.
- Meees,- pabrėždamas nutęsia Raika,- antrą ratą sukam. Tu,- atkiša ranką su puodeliu į mane,- pirmojo iki ryto nebaigsi.
Visi trys garsiai juokiasi. Griebiu susilanksčiusį puodelį ir vienu gurkšniu praryju visą jo turinį. Juokas nutyla. Vaidas nustebęs spokso į mane. Raika trinkteli delnu į puodelį, o Slavka - į mano sėdynės atlošą. Susiraukiu.
- Aš niekada nenusileidžiu,- ištariu kažkokią nesąmonę, bet to, kaip ir viso kito šį vakarą, jau neįmanoma pakeisti.
- Pakartot!- Raika griebia tarp savęs ir durelių įspraustą termosą.
"Po pakartojimo paprastai būna aplodismentai, bet tavo atveju tikriausiai prireiks greitosios."
Mano puodelis vėl pripildomas ir Vaidas pakelia savąjį:
- Taigi, už būsimos istorijos pradžią.
- Už pradžią,- prisijungia Slavka.
- Už pradžią ir už pabaigą,- ištariu tyliai, tačiau žinau, kad visi išgirdo.
Išgeriu beveik viską. Jau pradedu nebejausti to bjauriai kartaus skonio, o viduje tikrai ima darytis šilčiau. "Gal ledas tirpsta? Tavo širdis ant balto sniego... O tau jau nebereikia nieko..." Ne. Man reikia... išsilaisvinti.
- Tai kada supratai, kad čia pabaiga?- klausia Raika, palinkdamas į priekį. Alkūne pasiremia į kelį, o galvą priglaudžia prie priekinės sėdynės atlošo.
- Vakar,- atsakau ir išgeriu iki dugno.