dalis. Laikas: 2018 m. rugsėjo mėn.
Laikas: 2018 m. rugsėjo mėn.
Ankstyvas rudens vakaras. Ruošiuosi mokymams. Pirma stotelė – miško takelis, apšviestas saulės spindulių, renku kankorėžius. Pro šalį eina vyras:
- Ką čia darai?- klausia.
- Ieškau kankorėžių,- atsakau kuo rimčiausiai.
- Po klevu?- stebisi.
Pakeliu galvą – o tu kurmi raguotas – tikrai klevas, bet kankorėžių po juo užtektinai.
- Gera pamoka!- šaukiu vyriškiui pavymui. – Tai, ko ieškai, gali rasti net ten, kur nesitikėjai!
- Ne viskas pasaulyje tobula,- nusišypsojęs atsako jis ir pamojęs ranka nueina.
Apžiūriu surinktus kankorėžius: aplūžę, žemėti, daugelis greičiausiai buvo bent kartą pasipainioję kam nors po kojomis ar dviračio ratais. Taip, netobulumas yra būtent tai, kas pasaulyje mane labiausiai žavi ir aš net nepastebėjau kaip prisirinkau šių tobulai netobulų kankorėžių savo mokymams apie netobulus klientus. Ir tai priverčia mane šypsotis.
Antra stotelė – parkas. Tikslas – prisirinkti kaštonų jei vaikigaliai bus man bent ką palikę. Pastačiusi automobilį aikštelėje, lėtai keliauju savo tikslo link, grožiuosi apniukusiu dangumi ir visai nerudeniška gamta. Prasilenkiu su būreliu paauglių, nešinų krepšinio kamuoliu. Vienas jų riebiai nusikeikia:
- B..... dėjau ant tokio scenarijaus!
Tai priverčia visą grupelę skardžiai juoktis. Nejučia nusišypsau ir aš. Būtent šią frazę kartais pavartoju ir aš, ypač tada, kai prieš aušrą, saulei dar nepatekėjus, mano katinui užeina siutas ir jis pažadina mane įkąsdamas į nosį.
Vis dar mąstydama apie katiną, pasiekiu kaštonų „giraitę“. Akimis iš karto pradedu ieškoti grobio. Štai! Ką tik nukritęs nuo medžio, net nepersprogęs! Nuostabu. Pakankamai prisirinkusi, atsisėdu po medžiu. Mąstau apie užduotį, kurią duosiu mokymų grupei. Taip įsitraukiu į savo mintis, kad nieko aplinkui negirdžiu. Staiga kažkas šalia manęs pašlamina sudžiūvusius lapus ir tik bakst! į ranką kažkas šaltas it ledukas – net krūpteliu. Staigiai pasuku galvą į tą pusę. Tas kažkas yra visai mielas rudas kudlius gyvomis akimis ir kyšančiu rausvu liežuviu.
- Nebijokit, jam visi draugai,- išgirstu sau už nugaros. Atsisukusi pamatau vidutinio amžiaus moterį pilku sportiniu kostiumu ir – nepatikėsit – tokio pat rudumo kaip jos šuo plaukais. Ir tekstūra panaši. Nusišypsau.
- Aaaaaaa... ,- nutęsia ji. – Renkat vaikams kaštonus.
„Tai, kad aš senmergė“ – noriu atsakyti, bet teištariu:
- Ne, mokymams.
- Tai vaikus mokote?- smalsios akys tyrinėja mane.
- Ne, suaugusius. Iš vaikų pati mokausi... ko mokyti suaugusius.
- Tai va,- atsidūsta. – Vaikai dabar gudrūs.
Moteriai nuėjus, peržvelgiu savo surinktų gėrybių maišelį: kankorėžiai, kaštonai, lapai, šakelės, pagaliai, akmenukai. Jausdamasi visiškai patenkinta savo laimikiu, nufotografuoju ir siunčiu nuotrauką geriausiam draugui, kad pasigirčiau kaip aš šauniai pasiruošiau užsiėmimui ir kokio gėrio pavyko aptikti.
„O apie ką čia tie pagaliai?“ – atskrieja žinutė.
„Mokymai apie tai, ką mums duoda patirtis ir ką mes nešamės per gyvenimą“- rašau.
„Tie lapai ir pagaliai yra mūsų sukauptas šū...., o va kaštonas yra patirtis,- gaunu atsakymą. – Kai pirmą kartą prie jo prisilieti, jis duria, o kai apšlifuoji kampus, gaunasi gražus kamuoliukas (vaikystėje netrindavot kaštonų į asfaltą, kad padarytumėt kamuoliukus?), o kai mes su tuo kamuoliuku užsižaidžiam, jis skyla ir tada gauname kietą, gražią, lygią, susiformavusią patirtį.“
Kaip teisingai pasakyta! Tą akimirką norėjau jį išbučiuoti už šį nuostabų palyginimą. Kaštono kevalas yra tarsi tvirtovė, kurią norėdami įveikti, turime įdėti darbo. „Kuo tiki, tą ir gauni“ – kažkada išgirdau šią mintį ir netrukau įsitikinti jos teisingumu. Nežinau ar aš tikiu į Dievą, bet tikiu, kad Visata yra tarsi gausybės ragas, kuris duoda tai, ko sau linkime. Priklauso nuo to, kiek stiprus mūsų troškimas apie ką daugiau laiko mąstome – apie tai, kas mūsų gyvenime gera ar apie tai, kas nepavyko – ką savo mintyse labiau saugome (lyg trapų imbierinį namelį Kalėdų išvakarėse) – geras emocijas ir patirtis ar nusivylimus ir pyktį.
Vis dar šypsodamasi grįžtu į automobilių aikštelę. Prie vieno iš automobilių rūko ir kalbasi keletas vyrukų.
- Ei, gražuole, žinai kiek valandu?- numeta vienas iš jų.
- Žinau!- atsakau. – Šešios! Dar žinau vario lydymosi temperatūrą, automobilio variklio veikimo principus, Visatos dėsnius, rytdienos orų prognozę... ,- pritrūkstu idėjų. – Žinau ir dar kai ką, bet nesakysiu!
Tai pasakius nuskuodžiu prie savo automobilio. Darydama dureles išgirstu skubrius žingsnius sau už nugaros. Atsisuku. Vienas tų vyrukų.
- Pasakyk savo numerį?- šypsosi.
- Velnias, - nudelbiu akis. – tai yra vienas tų dalykų, kurių aš nežinau...
Ankstyvas rudens vakaras. Ruošiuosi mokymams. Pirma stotelė – miško takelis, apšviestas saulės spindulių, renku kankorėžius. Pro šalį eina vyras:
- Ką čia darai?- klausia.
- Ieškau kankorėžių,- atsakau kuo rimčiausiai.
- Po klevu?- stebisi.
Pakeliu galvą – o tu kurmi raguotas – tikrai klevas, bet kankorėžių po juo užtektinai.
- Gera pamoka!- šaukiu vyriškiui pavymui. – Tai, ko ieškai, gali rasti net ten, kur nesitikėjai!
- Ne viskas pasaulyje tobula,- nusišypsojęs atsako jis ir pamojęs ranka nueina.
Apžiūriu surinktus kankorėžius: aplūžę, žemėti, daugelis greičiausiai buvo bent kartą pasipainioję kam nors po kojomis ar dviračio ratais. Taip, netobulumas yra būtent tai, kas pasaulyje mane labiausiai žavi ir aš net nepastebėjau kaip prisirinkau šių tobulai netobulų kankorėžių savo mokymams apie netobulus klientus. Ir tai priverčia mane šypsotis.
Antra stotelė – parkas. Tikslas – prisirinkti kaštonų jei vaikigaliai bus man bent ką palikę. Pastačiusi automobilį aikštelėje, lėtai keliauju savo tikslo link, grožiuosi apniukusiu dangumi ir visai nerudeniška gamta. Prasilenkiu su būreliu paauglių, nešinų krepšinio kamuoliu. Vienas jų riebiai nusikeikia:
- B..... dėjau ant tokio scenarijaus!
Tai priverčia visą grupelę skardžiai juoktis. Nejučia nusišypsau ir aš. Būtent šią frazę kartais pavartoju ir aš, ypač tada, kai prieš aušrą, saulei dar nepatekėjus, mano katinui užeina siutas ir jis pažadina mane įkąsdamas į nosį.
Vis dar mąstydama apie katiną, pasiekiu kaštonų „giraitę“. Akimis iš karto pradedu ieškoti grobio. Štai! Ką tik nukritęs nuo medžio, net nepersprogęs! Nuostabu. Pakankamai prisirinkusi, atsisėdu po medžiu. Mąstau apie užduotį, kurią duosiu mokymų grupei. Taip įsitraukiu į savo mintis, kad nieko aplinkui negirdžiu. Staiga kažkas šalia manęs pašlamina sudžiūvusius lapus ir tik bakst! į ranką kažkas šaltas it ledukas – net krūpteliu. Staigiai pasuku galvą į tą pusę. Tas kažkas yra visai mielas rudas kudlius gyvomis akimis ir kyšančiu rausvu liežuviu.
- Nebijokit, jam visi draugai,- išgirstu sau už nugaros. Atsisukusi pamatau vidutinio amžiaus moterį pilku sportiniu kostiumu ir – nepatikėsit – tokio pat rudumo kaip jos šuo plaukais. Ir tekstūra panaši. Nusišypsau.
- Aaaaaaa... ,- nutęsia ji. – Renkat vaikams kaštonus.
„Tai, kad aš senmergė“ – noriu atsakyti, bet teištariu:
- Ne, mokymams.
- Tai vaikus mokote?- smalsios akys tyrinėja mane.
- Ne, suaugusius. Iš vaikų pati mokausi... ko mokyti suaugusius.
- Tai va,- atsidūsta. – Vaikai dabar gudrūs.
Moteriai nuėjus, peržvelgiu savo surinktų gėrybių maišelį: kankorėžiai, kaštonai, lapai, šakelės, pagaliai, akmenukai. Jausdamasi visiškai patenkinta savo laimikiu, nufotografuoju ir siunčiu nuotrauką geriausiam draugui, kad pasigirčiau kaip aš šauniai pasiruošiau užsiėmimui ir kokio gėrio pavyko aptikti.
„O apie ką čia tie pagaliai?“ – atskrieja žinutė.
„Mokymai apie tai, ką mums duoda patirtis ir ką mes nešamės per gyvenimą“- rašau.
„Tie lapai ir pagaliai yra mūsų sukauptas šū...., o va kaštonas yra patirtis,- gaunu atsakymą. – Kai pirmą kartą prie jo prisilieti, jis duria, o kai apšlifuoji kampus, gaunasi gražus kamuoliukas (vaikystėje netrindavot kaštonų į asfaltą, kad padarytumėt kamuoliukus?), o kai mes su tuo kamuoliuku užsižaidžiam, jis skyla ir tada gauname kietą, gražią, lygią, susiformavusią patirtį.“
Kaip teisingai pasakyta! Tą akimirką norėjau jį išbučiuoti už šį nuostabų palyginimą. Kaštono kevalas yra tarsi tvirtovė, kurią norėdami įveikti, turime įdėti darbo. „Kuo tiki, tą ir gauni“ – kažkada išgirdau šią mintį ir netrukau įsitikinti jos teisingumu. Nežinau ar aš tikiu į Dievą, bet tikiu, kad Visata yra tarsi gausybės ragas, kuris duoda tai, ko sau linkime. Priklauso nuo to, kiek stiprus mūsų troškimas apie ką daugiau laiko mąstome – apie tai, kas mūsų gyvenime gera ar apie tai, kas nepavyko – ką savo mintyse labiau saugome (lyg trapų imbierinį namelį Kalėdų išvakarėse) – geras emocijas ir patirtis ar nusivylimus ir pyktį.
Vis dar šypsodamasi grįžtu į automobilių aikštelę. Prie vieno iš automobilių rūko ir kalbasi keletas vyrukų.
- Ei, gražuole, žinai kiek valandu?- numeta vienas iš jų.
- Žinau!- atsakau. – Šešios! Dar žinau vario lydymosi temperatūrą, automobilio variklio veikimo principus, Visatos dėsnius, rytdienos orų prognozę... ,- pritrūkstu idėjų. – Žinau ir dar kai ką, bet nesakysiu!
Tai pasakius nuskuodžiu prie savo automobilio. Darydama dureles išgirstu skubrius žingsnius sau už nugaros. Atsisuku. Vienas tų vyrukų.
- Pasakyk savo numerį?- šypsosi.
- Velnias, - nudelbiu akis. – tai yra vienas tų dalykų, kurių aš nežinau...
Mano svajonių išsipildymo formulė:
Svajok.
Tikėk ženklais.
Klausyk intuicijos.
Imkis veiksmų.
Svajok.
Tikėk ženklais.
Klausyk intuicijos.
Imkis veiksmų.
Kartok (nebūtinai eilės tvarka).
Komentarai
Rašyti komentarą