6 dalis.

2017 m. birželio mėn.

Viktoras, su krepšiu ant peties, lenda pro atidarytą liuką ant stogo. Lipu kopėtėlėmis paskui jį.

- Duok ranką,- sako pasilenkdamas.

"Duosi. Bet ne ranką." 

- Viskas gerai,- atsakau ir grakščiai tarsi undinėlė (bent jau mano įsivaizdavimu, tas judesys buvo būtent toks) išneriu ant atbrailos. Po to, supratusi, kad visgi aš su kelių nesiekiančia suknele ir mano judesiai, padorumo sumetimais turėtų būti šiek tiek riboti, keturiomis išropoju ant stogo.

- Na, esu girdėjęs, kad moterys šliaužioja prieš vyrus ant kelių, bet realiai tai matau pirmą kartą,- sako Viktoras, siekdamas liuko dangčio rankenos.

- Mažai matei,- atšaunu stodamasi.- Tai kur čia geriausias vaizdas?

- Šitam krašte, kur mes ir esam,- išsitraukia iš krepšio tamsų languotą pledą.- Sėdėsim va čia prie pat atbrailos.

Paimu už priešingo pledo galo ir bendromis pastangomis ištiesiame jį ant stogo perdangos. Nusiimu batelius ir atsisėdusi sukryžiuoju kojas. Viktoras įsitaiso priešais mane ir atidaręs krepšį, ištraukia iš jo taures.

- Jūsų nuodai,- paduoda man Mistral pakelį.- Jūsų priemonė nuodams aktyvuoti,- ištiesia juodą žiebtuvėlį.

- Ačiū,- išsitraukusi cigaretę iš karto prisidegu.- Tu ne prieš?- klausiu išpūsdama dūmus. "Pirma daro, paskui mąsto."

- Į sveikatą,- šypteli.

Apsidairau. Įdomu ar kas nors mus mato? Kaimynystėje gyvename itin artimai, daugiabučius skiria koks šimtas metrų, jeigu ir tiek yra. Tikriausiai visi esame tiek pripratę prie šių priverstinai artimų santykių, kad nekreiptume dėmesio net jei kas nors balkone šoktų striptizą. Ne, greičiausiai esame niekam neįdomūs.

- Prašau,- Viktoras tiesia man vyno taurę.

- Ačiū,- imdama stengiuosi neprisiliesti prie jo rankos. Bijau netyčia išmesti taurę. Gal nikotinas padės susiimti. Tikiuosi.

- Tai kiek laiko čia gyveni?- klausia

- Penkis metus. Ne, bus vasaros gale penki metai. O tu?

- Pusmetį,- pakelia savo taurę.- Tai už operaciją? 

- Už invaziją,- atsakau kilsteldama savąją. Vynas ir cigaretės. Įdomu. O jeigu prisigersiu ir nuvirsiu nuo stogo? Kokia gėda būtų... Visgi gurkšteliu vėsaus vyno.

- Pusiau sausas,- konstatuoju faktą.

- Tau patinka? Nežinojau ką mėgsti, bet pagal charakterį spėjau, kad pusiau sausą,- Viktoras šypsosi. Akys ieško mano žvilgsnio. Sugaunu jį. "Connected. Downloading..."

- Pataikei.

- Bet baltas pusiau sausas ar... ?

- Baltas,- tyliai atsakau. 

"Download complete." Gavęs alkoholio pamiršti lietuviškai, ar ką?

Velnias. Negaliu. Tos akys mane tiesiog siurbia į save. Prisiverčiu nusukti žvilgsnį į šoną.

- Tuoj sutems, ką mes čia matysim?- ieškau neutralios temos.

- Kiek tau metų?

- Trisdešimt,- išpučiu paskutinį dūmą ir numetu neužgesintą cigaretę per stogo kraštą. "Ir taip ji sukėlė masinį gaisrą, kuriame pranyko pusė rajono."

- Hmmmm,- Viktoras kilsteli antakį,- Būdama tokio amžiaus jau turėjai bent kartą būti lauke po Komendanto valandos,- nusikvatoja.

- Teko,- ištiesiu kojas, ranka atsiremiu į žemę sau už nugaros. Gurkšteliu vyno.

- Žiūrėsim į žvaigždes,- sušnabžda ir primerkia akį.

"Jei sugebės surasti bent jau Grįžulo samtį, tai paplosiu." Gerai, kad neturi su kuo, bent nepadarysi man gėdos.

- Kas tu? Kuo užsiimi?- klausiu atlošdama galvą ir žvelgdama į temstantį dangų. Pradeda ryškėti viena žvaigždė.

- Statybų projektų vadovas. Paprasčiau sakant, tas žmogus, kuris srebia visą š, kurį padaro kiti,- sukikena.

- Aha, suprantu. Su projektais dirbau kelis metus, paskui pradėjau juos rašyti kitiems,- atsakau siekdama savo taurės. Mano akys nevalingai ieško Viktoro akių. "Connected." Pirštais užčiuopiu taurės kojelę. Trumpai nusipurtau, lyg kas šaltas būtų prisilietęs prie odos. 

- Tau šalta?- išgirstu prislopintą Viktoro balsą, o jo akys nepaleidžia manųjų.

- Ne, viskas gerai.

- Jei bus šalta, turiu dar vieną pledą,- nežinau ar jis tai pasakė balsu, ar akimis.

- Dėkui,- tyliai ištariu.- Viskas gerai.

- Kokia tavo profesija?- vėl tas švelnus balsas.

- Aš socialinė darbuotoja.

- Hmmmm... Koks tai darbas?

- Pažiūrėk "Farus", "Mentus", "24 valandas". Tai va ten apie mano darbą rodo, tik daug gražiau,- nusijuokiu ir prisimerkiu.- Daug daug gražiau rodo. 

- Tai tu ekstremalė,- juokiasi ir Viktoras.

- Ne, tai mano gyvenimo būdas,- juokiuosi garsiau. Pajuntu kaip kažkokia dulkė patenka į akį. Užsimerkiu, pasitrinu voką pirštų galais. 

"Connection failed." Rimtai, tu vis dar kalbi lietuviškai? 

"O kokių kalbų mes dar mokame?" 

Lotynų. "Niekur nenaudinga." 

Hebrajų. "Ta išvis dar kažkas kalba? Literaliai?" 

Gerai, vokiečių. "Šiek tiek realesnės panaudojimo galimybės." 

Ispanų... "Ką tu ten veiksi, klimatas kaip pragare." 

- ...su vaikais. O... tu turi vaikų?- išgirstu tik nuotrupą.

- Ne. O tu?

- Ne...

Abu nutylame. Akimis keliauju stogu: ventiliacijos bokštelis, dar vienas... Ne, tik neklausk kodėl neturiu vaikų. Prašau, prašau... Trečias bokštelis, ketvirtas, penktas... Kvėpuok. Ramiai. Nieko nevyksta. Vienas, du, trys... Viskas gerai. Jis nieko nežino. Jam nė nerūpi... Mintis nutraukia šilumos pojūtis. Pasuku galvą dešinėn. Viktoras pasilenkęs pila į mano taurę vyno. "Gerk. Būsi lengviau prieinama." Man atrodo, kad jis prieš tai sėdėjo toliau nuo manęs. Reikia nustot gert, nes jau vaidenasi.

- Turiu dar vieną,- Viktoras kiša ranką į krepšį.- Iš viso tris.

- Ką?

- Butelius.

- Tu ruošiesi čia nakvoti?- nusijuokiu.- Supranti, kad mes jau po pirmo sunkiai tomis kopėtėlėmis nulipsim, o po trečio aš jau voliosiuos...

"Skruzdėlyne. Be prezervatyvo."

- Manau, dabar nuliptume,- Viktoras pamaskatuoja man prieš akis tuščiu buteliu.- O tu kaip jautiesi?

- Alkoholikė,- prunkšteliu negalėdama patikėti, kad butelis taip greitai baigėsi.- Tu gal pili per kraštą?- pradedu juoktis balsu, net pasilenkiu į priekį.

- Aš tave nukelsiu,- mirkteli.

"Nuo ko....to."

- Nekišk man šitų minčių!

- Atsiprašau... ,- Viktoras paleidžia į antrą butelį įsmeigtą kamščiatraukį ir iškelia abi rankas.

- Ne... Tai ne dėl tavęs... Mano galvoje yra... parazitas,- išpyškinu.

Viktoras prapliumpa nevaldomai juoktis. 

- Velnias... ,- Užsidengiu rankomis veidą, norėdama parodyti, kad pasakiau ne tai, ką norėjau, bet negaliu sulaikyti juoko.

- Na... Ne visai taip norėjau pasakyti... ,- bandau taisyti padėtį.

- Tai vadinama promilėmis,- dar labiau juokiasi.

Puiku. Pasirodžiau kaip nestabilios psichikos. "Nieko čia naujo." O, prisiminei lietuvių kalbą.

- Klausyk, mus nuo šito stogo policija nukels ir savo vakarėlį baigsim areštinėj,- prunkščiu.

- Manai, tenai galima gerti?- Viktoras kilsteli antakį ir grįžta prie kamščiatraukio.

- Ne, negalima. Ten nieko negalima. Net paskambinti. Ir miegot neįmanoma, nėra ant ko. Ir visą naktį šviesos neišjungia. Ai, ir kompanija dažniausiai ne ta, su kuria norėtum atsibusti.

- Skamba kaip patyrusios pasakojimas,- rudos akys smalsiai žvelgia į mane.- Na na?

- Ne, pasuoju. Kitas klausimas,- pasitrinu kaktą.

- Gerai,- paduoda man taurę. Šį kartą mūsų pirštai susiglaudžia ir aš pajuntu per kūną perbėgant elektros srovę. Nevalingai giliai įkvepiu. Vos Viktorui paleidus taurę, užsiverčiu ją ir nugeriu iki pusės. Pastatau ant žemės ir atsigulusi ant nugaros bandau įžiūrėti žvaigždes, tačiau akys krypstą į kairę ir susiduria su šiltu Viktoro žvilgsniu. Kas tu? Kodėl mane taip veiki?

Viktoras pasiremia delnu į žemę ir palinksta virš manęs.

- Kokių dar nuodėmių turi?- tyliai klausia.

- Visas įmanomas,- vos girdimai atsakau. O gal susikalbėtume vien akimis?

- Tai reiškia, kad nieko nebijai.

- Bijau.

Noriu, kad jis pasilenktų dar žemiau. Tuomet įsitikinčiau ar tos akys gali mane įsiurbti, ar ne.

- Ko tu bijai?- klausimas atrodo ištariamas visai be garso.

- Aukščio,- pasiremiu ant alkūnių. 

Viktoras nusišypso:

- Bet užlipai su manimi ant stogo.

- Taip...

Mūsų akys arčiau nei dabar tikriausiai dar nebuvo. Jaučiu kaip nuo kaklo iki pirštų galų perbėga šiurpuliukas. Kas tu esi? Liepsnelės rudose akyse mirga be atvangos. Kaip tu tai padarei?

Sulenkiu kojas, keliu švelniai atsiremiu į Viktoro ranką. Atrodo, kad užuominą suprato. Atsitraukia nuo manęs. Atsisėdu. Apgraibomis ieškau žiebtuvėlio ir cigarečių. Užčiuopiu žiebtuvėlį. Viktoro ranka tiesia cigarečių pakelį. 

- Ko dar bijai?- švelniai klausia.

Išsitraukiu cigaretę.

- Ugnies,- tariu prisidegdama.

Blyškioje žiebtuvėlio šviesoje matau kaip abu Viktoro antakiai kilsteli aukštyn.

- Tu visada darai tai, ko bijai?

- Stengiuosi,- atsakau atlošdama galvą ir išpūsdama dūmus.- Tai padeda man nenumirti.

- O kodėl turėtum mirti?- susidomėjimas jo balse sumišęs su susirūpinimu.

- So long story with main things... ,- atsidūstu.

- So, we have a short summer night and a long story? I like it.

Nejučia nusišypsau.

- Turiu daug demonų, su kuriais gyvenu.

- O kur jie dabar?- Viktoro akys šiek tiek spindi miesto tamsoje.

- Išsilakstė... kažkur. Negaliu to paaiškinti. Niekada anksčiau taip nebuvo nutikę,- užgesinu cigaretę.

- Tai gerai,- tyliai ištaria pasislinkdamas arčiau manęs.

- Nesu tikra.

- Kodėl?

- Čia ir yra main thing - jie visada būna su manimi.

- So many main things in one life,- jo balse girdisi lengva nuostaba.

- Exactly,- pažvelgiu į jo akis.

Viktoras nusišypso. Palenkia galvą kairėn.

- Meina,- tyliai ištaria.

- Ką?

- Vadinsiu tave Meina. 

Nieko nesakau. Žvelgiu į jo akis, kiekvieną akimirką, atrodo, vis giliau į jas pasineriu. Jis skaito mane tarsi knygą. Jis viską supranta. Jis mato tai, ką visada slėpiau. Ne... To niekas nežino. Negali žinoti. Tos akys... Koks tai pasaulis jose? 

Pajuntu kaip Viktoro pirštai švelniai braukia per mano plaukus. Mano akys staiga išsiplečia ir aš staigiai atsitraukiu nuo jo. "Bėk." Krūpteliu. Akys dar labiau plečiasi. Jis žino.

- Ei, nebijok. Padariau ką nors ne taip? Atleisk... ,- šiltas švelnus Viktoro balsas išplešia mane iš minčių srauto.

- Žinai, išgerčiau dar,- kiek per stipriai čiumpu savo taurę.- Kiek valandų?

- Velnias žino,- taria paimdamas butelį.

Taip, su tuo veikėju ir aš mėgstu pabendrauti. Tik man jis paprastai nesiteikia atsakyti.

- Po šito galėsim leistis žemyn. Šalta?- ištraukia iš krepšio pledą ir išskleidęs uždeda man ant pečių.

- Ačiū,- nusipurtau. Nežinau ar nuo šalčio, ar nuo suvokimo kas ką tik įvyko. Jis perskaitė tai mano akyse. Ne, negali būti. "Tavo širdyje ledo krislai." Ne, ten visas ledo luitas.

Pakeliu taurę. Viktoras laiko rankoje savąją.

- Žinai, atidarykim ir trečią,- sakau sudauždama.- Aš niekur neskubu. O tu?

- Rytoj šeštadienis,- atsako šypteldamas.

- Tai gerai?

- Tikrai taip,- mirkteli ir išgeria vyno.

Aš išgeriu iki dugno. Pastatau taurę ir atsigulu. 

Dabar žiūrėk į mane. Nagi. Noriu, kad perskaitytum kas buvo toliau.