1 dalis.

Laikas: 2019 m. sausio mėn.

Jau kelinta diena, o gal visa savaitė, kaip pykstuosi su širdies draugu. Nežinau ar tai šiuo metu tinkamas pavadinimas dėl dviejų priežasčių: pirma, aš nežinau ar mano širdyje dar yra vietos šiems santykiams, antra, aš nežinau ar vis dar turiu širdį. Taip, teisingai supratote ir tai ne metafora. Tarp šv. Kalėdų ir Naujųjų metų patyriau mikroinfarktą, todėl mėgstu juokauti, kad gyvenimas sudaužė man širdį. Kaip ten bebūtų, tačiau su širdimi ar be jos aš jau kelinta para gyvenu ofise. Ir ne tik. Šį vakarą, susitikę pasikalbėti apie mūsų santykius, eilinį kartą susiginčijom. Turiu pastebėti, kad nesu šilkinio charakterio, todėl supykusi išlėkiau iš namų, sėdau į automobilį ir važinėjausi (ne, ne pagal taisykles) magistrale Kaunas-Klaipėda tol, kol išsikvėpė pyktis. Tuomet sustojau degalinės aikštelėje. Ten jau stovėjo keli vilkikai, liaudiškai vadinami fūromis. Išlipusi iš automobilio, trenkiau durelėmis ir sušukau: 

- Šūdas! Nekenčiu! AAAAAaaaaaa!

 Turiu įtarimų, kad blioviau kaip už tėvynę, nes iš vilkikų kabinų susirūpinimo kupinais veidais išlipo trys vairuotojai. Na ir kas? Nėra čia į ką žiūrėti. 

- Takaja laif!- sušukau plačiai į šonus išskėsdama rankas (gal reveransą ruošiausi daryti - visgi žiūrovai stebi, nežinau kas buvo mano galvoje, todėl šio gesto negaliu paaiškinti). Vyrai pakraipė galvas (matyt palikau įspūdį), vienas iš jų nusišypsojo, kiti du išsitraukė cigarečių pakelius (matyt įspūdis buvo trumpalaikis ir reikėjo kažkuo gi toliau užsiimti). Atsirėmiau nugara į automobilį, užsimerkiau, atsikvėpiau. Tai šūdas. Nežinau ką čia veikiu. Pirmyn, atgal po magistralę mane vaikęs pyktis išblėso ir atėjo liūdesys. Jaučiau, kad tuoj apsiverksiu ir man visai nerūpi kaip tai atrodys. 

- Rūkai?- išgirstu vyro balsą. 

- Ne,- atsakau abejingai, net neatsisuku į jį pasižiūrėti. Stoviu nudelbusi akis ir jaučiu kaip vis labiau kaupiasi ašaros. 

- Kur važiuoji?- vėl tas pats balsas.

- Velniop.

- Buvau. Neverta. Prasti keliai, navigacija neveikia, žmonės nemalonūs.

Pakeliu akis. Tamsiaplaukis vyrukas mėlyna pūkine striuke smagiai traukia dūmą ir gyvomis akimis nužiūrinėja mane. Iš pažiūros lyg ir 40-ies. Viena nepaklūsni ašara nurieda skruostu. Vėl nudelbiu žvilgsnį, skubiai nusibraukiu ašarą delnu. Bandau susitvardyti, bet balsas vis tiek dreba:

- Ar jūs čia nakvosit? Čia galima miegoti automobilyje?

- Matai, jau išsirikiavom į miego liniją, Raika ir buteliuką atsuko,- kikena.- Žadi miegoti šitoj?- rodo į mano sidabrinį sedaną.

- Jo,- žiūriu kažkur į tolį.

- Negerai...,- nutęsia ir nueina šalin.

"Negerai, negerai, negerai pabučiavai!" skamba mano galvoje. Nežinau kodėl mano protas toks iškrypęs ir šitoj šūdinoj situacijoj sugeba sugeneruoti tik kažkokią durną dainelę. Aš iš tikrųjų ruošiuosi miegoti automobilyje degalinės aikštelėje šalia vilkikų. "Nuostabu, Nomeda, dasigyvenai." Jaučiu piktdžiugišką proto gaidelę. Neturiu ką atsakyti, tikrai, išėjau iš savo namų. SAVO. Palikau juose vyrą, o pati miegosiu pakelėj. Norisi juoktis ir verkti tuo pačiu metu, bet kažkodėl pradedu tik verkti. Čia pat susiimu. Kokio velnio? Žliumbiu kaip idiotė dėl paprasčiausio konflikto, o tai ką daryčiau jei kas nors išties rimto atsitiktų? "Pataupyk ašaras kokiai nors labiau beviltiškai situacijai"- drebia protas. Taip, jis pas mane visada toks tiesmukas. Nusivalau ašaras atgalia ranka. Tik dabar pajuntu, kad stoviu atsilapojusiais kailiniais ir šaltis smelkiasi į visą kūną. Griebiu kailinių atlapus ir susisupu, bandau užsisagstyti, bet visą tą laiką buvau be pirštinių ir pirštai tiek sušalo, kad nejaučiu kur yra kilputės. Na ir šūdas. Šūdų šūdas. Apgraibomis šiaip ne taip užsegu kelias sagas. Gerai, viskas, susiimsiu. Didelio čia daikto, susipykau su diedu. "Eik kavos"- meta genialią mintį protas. Taip, kartais jis sukuria ir naudingų patarimų. Griebiu už durų rankenėlės, norėdama pasiimti iš rankinės piniginę. Trūkt, trūkt - šūdo krūva, kaip Dievą myliu! - durelės prišalusios. 

- Velnio mašina!- vėl viešai demonstruoju savo balso ypatumus. Apeinu automobilį iš kitos pusės. Durelės atsidaro. Apimta naujos pykčio ir nusivylimo bangos, atplėšiu jas iki galo, iš priešingo sėdynės galo griebiu rankinę, aklai sužvejoju piniginę, trenkiu dureles ir slidinėdama sniego likučiais nužirglioju link degalinės. Gaidys! Gyvenimas toks gaidys! Suknistas, sušiktas, apgailėtinas! "Nesinervuok, neknisk sau proto" - o, prabudo tasai proto balsas. Negaliu, negana to, kad aš išėjau velniop iš savo namų, dar pasirodžiau kaip isterikė prieš tris vyrus. "Tu ir esi"- atrėžia protas. Jis visada toks suknistai malonus. Dėl to mes vis dar kartu. Ai, žinau, žinau, kad aš niekam tikus, bloga moteris, blogas žmogus, netikėlė, nevykėlė. Šūdas. Normalūs žmonės miega lovose ir nesitranko... kažkur. Normalūs žmonės turi normalius santykius, šeimas, gyvenimus, bendrauja, myli vienas kitą, kažką kartu sukuria. O ką mes sukūrėme per šešis kartu praleistus metus? Šūdą! Nesamonę. Nieko. Daug iliuzijų. Kartu tikėjom jomis. Arba tik aš tikėjau. Kodėl aš tikėjau? Kokia idiotė. Idiotė. Durnelė. Višta!

Noriu mesti dar vieną epitetą savo adresu, tik staiga pajuntu, kad po kojomis nebėra pagrindo. Net nespėjusi išleisti jokio garso, pliumpteliu užpakaliu ant žemės. Taip, išsidrėbiau ant ledo tarp dviejų kuro kolonėlių. Nuostabus vaizdas. Gaidys ant pagalio! Girdžiu piktdžiugišką juoką galvoje. "Nevykėlė". Ačiū. Tu taip pat visada toks paslaugus. 

Keliuosi, nusipurtau nuo kelnių smėlį ir purviną sniegą. "Taip, puikus vakaro pasirodymas. Nuostabu. Ploju". Gerai, kad neturi rankų, nes plotum ir per veidą. 

Įeinu į degalinę, kvailai išsiviepiu:

- Labas vakaras. Kur pas jus ta vieta, kur moteris galėtų pabūti su savimi?

- Ten,- mosteli nusijuokęs degalinės darbuotojas. 

Įlekiu pro duris ir užsirakinu tualete lyg prieš zombių antpuolį. Taip, įvertinkime situaciją. Kailiniai švarūs, kelnės neypatingai, skauda užpakalį, galvą ir savigarbą. Nieko itin tragiško, padėtis kontroliuojama. Išlendu iš tualeto, iš aparato prisileidžiu juodos kavos ir su puodeliu vienoje rankoje, o dangteliu - kitoje, skubu susimokėti kol dar kažko neprisidirbau.

- Gero kelio,- linki jaunuolis prie kasos.

- Ačiū, bet dar pas jus pabūsiu. Prisijungsiu prie va tų fūristų.

Atsakymo neišgirstu, nenoriu girdėti, išlekiu pro duris nepasiėmusi grąžos. "Nevykėlė! Nevykėlė! Kodėl tu negali būti normalia moterimi? Negali sukurti normalių santykių ir su vyru susisupusi į pledą vakaroti prie televizoriaus? Jaukiai, šiltai, meiliai. Glostytum jį. Padėtum galvą ant peties... Pamirštum ką ten rodo ir palaimingai šypsodamasi užmigtum jo glėbyje." Užsičiaupk!- nesėkmingai bandau uždaryti kavos puodelio dangtelį. Nekenčiu tavęs! "Žiūrėk, kiek matai moterų malančių tokį šūdą? Apsidairyk, kiek jų valkiojasi po degalines vidury nakties? Ei, žiūrėk. Tu nieko nesugebi, netinki santykiams, tu niekam netinki. Eik, padaryk ką nors normalaus - sukurk šeimą, jaukius namus..."

- Aš neturiu su kuo!- išrėkiu net pasilenkdama į priekį. Stoviu nugara į kuro kolonėles, atsisukusi į tamsą, už kelių metrų nuo savo automobilio. Ašaros rieda nevaldomai, net ir nenoriu jų stabdyti.

- Aš neturiu su kuo...,- tyliai ištariu ir išpilu kavą iš taip ir neuždaryto popierinio puodelio ant purvino grindinio. Veidu nevaldomai teka ašaros, kapsi ant papurusio balto lapės kailio apykaklės. Rankos dreba, kai bandau jį nuvalyti. Beviltiška. Aš beviltiška. Viskas beviltiška. Mums nieko nepavyko sukurti. Aš tikėjau juo. Tikėjau tuo, ką jis kalbėjo: kad nori šeimos, nori mane vesti, nori su manimi vaikų... Šūdo jis nori. 

- Šūdo jis nori!- lėtai žengiu žingsnį pirmyn. Antrą, trečią... Padedu tuščią puodelį ant automobilio stogo. Atidarau vairuotojo dureles, metu vidun piniginę, sėduosi šonu, kad kojos liktų lauke, atsiremiu alkūnėmis į kelius, nulenkiu galvą. Kokių galų?... Kas aš? Kas mes? Kas aš tau buvau? O tu man? 

- Visas pasaulis... buvai,- ašaros nesustabdomai krenta ant kelių, į akis patenka blakstienų tušo, pradedu mirksėti, pakeliu galvą. Krūpteliu. Priešais mane stovi tas pats vilkiko vairuotojas:

- Rūkysi?- atkiša Marlboro pakelį.

- Ačiū,- tariu atsidūsdama, silpnu balsu. Paimu cigaretę. Vyrukas paduoda žiebtuvėlį. Sušąlusiomis, drebančiomis rankomis šiaip ne taip prisidegu.- Ačiū,- pakartoju grąžindama žiebtuvėlį.

- Vaidas,- taria paimdamas.

- Nomeda,- nusuku galvą į šoną, o jis susikiša rankas į kišenes. Išpučiu cigaretės dūmus.

- Malonu. Atnešiu tau pledą. Tikrai čia miegosi? Mes su Raika galim ateiti pas tave pabūti į mašiną. Nieko blogo tik negalvok,- pasimuisto. - Aš rimtai, nori dviejų vyrų kompanijos? Ne, nu šiaip, pakalbėt, nieko blogo.

- Ateikit tryse,- sakau nežiūrėdama į jį. Vaidas nusišypso:

- Paklausiu,- nueina.

Kokio velnio? Tiek to. Juk bendravimas - tai nieko blogo? Ne. O kas gali būti blogo? O... ar aš dar turiu kam būti bloga? Kas toliau? 

Protas tyli. Rūkau. Šalta. Kailiniai vėl atsisagstė. Suimu jų kraštus laisva ranka. Ašaros baigėsi. Pasuku galvą link vilkikų: ateina Vaidas, Raika (tikriausiai) ir dar vienas, kurio vardo nežinau. Išsitraukiu iš kišenės telefoną. Jokių praleistų skambučių, jokių neperskaitytų žinučių. Skaitmeninis laikrodis rodo 00.12. Atsikvepiu, nuspriegiu surūkytą cigaretę.

Aš su trimis vyrais savo automobilyje. Viskas gerai.