8 dalis.

Laikas: 2017 m. birželio mėn.

- Kas čia?- klausiu žiūrėdama į Viktoro man tiesiamą butelį.

- Slyva šokolade,- atsako šelmiškai primerkdamas akį ir pamaskatuodamas rankoje likerio butelį.

- Šlykštesnio daikto tikriausiai per visą savo gyvenimą nesu burnoje turėjus,- susiraukiu.

- Tau patiks,- nusijuokia jis, pastatydamas butelį ant virtuvės stalo.- Galbūt ne iš karto, bet... Kaip ir su viskuo kitu gyvenime. Iš pradžių atstumia, paskui - pradeda patikti.

Pasuku galvą į šoną ir pažvelgiu į jį primerktomis akimis, taip parodydama, kad įtariu kažkokią potekstę. Jis nusišypso ir iškėlęs abi rankas pečių aukštyje, pasitraukia kelis žingsnius atatupstas. Mintį suprato. Džiaugiuosi. Atsirėmusi į spintelę, sukryžiuoju ant krūtinės rankas.

- Tu man žadėjai papasakoti apie projektą, bet ne nugirdyti.

- Two in one!- vėl prisliūkina atgal tuos kelis žingsnius ir nusišypso tokia šilta šypsena, kad mano rankos pačios kažkaip atsikryžiuoja ir sugula prie šonų. Prasikaltusio spanieliaus žvilgsniu žiūriu į jo linksmas rudas akis, kuriose kaip paprastai žaidžia liepsnelės. "Susiimk! Ką tu čia išdirbinėji. Vyro gyvenime nematei, ar ką?" Mačiau. Daug. Tai va. Tame ir problema. "Tau reikia sekso!" Viešpatie... Tu skatini mane būti neištikima? Ar protas neturėtų elgtis atvirkščiai? "Faktas." Taip ir nespėju išsiaiškinti kas šioje situacijoje yra faktas, nes Viktoras čiumpa mane už kairiojo riešo ir nutempia į kambarį. Iš netikėtumo vos nepargriūnu, bet apsimetu, kad tai buvo tiesiog šuoliukas ir nustraksiu paskui. "Taip viskas ir prasideda. Dabar jis čiups tave į glėbį, įsivers į lovą, užguls visais savo 2 metrais ir 120 kilogramų ir bus..."

- Žiūrėk va čia,- vis dėlto Viktoras duria pirštu ne į lovą, o į kompiuterio ekraną, kuriame atidarytas kažkoks Word dokumentas.

Prieinu prie stalo ir, atsirėmusi į jį delnais, pasilenkiu pasižiūrėti kas ten parašyta.

- Čia mums reikia padaryti pusę milijono, nes mažesnės sumos nefinansuoja,- taria Viktoras, atsistodamas man už nugaros.

"O paskui tave. Padaryti."

- Turiu paskaityti,- bandau susikaupusi skaityti tekstą.

- Sėsk,- Viktoras atitraukia nuo stalo kėdę.- Įpilsiu slyvos.

- Nepadaugink,- atsakau sėsdamasi.

- Po tų trijų vyno butelių aš manau, kad dar ir pritrūksim,- nusijuokia išeidamas iš kambario.

- Vikai, aš rimtai.

Nemanau, kad jis mane išgirdo. Tiek to. Atsidūstu ir skaitau prioritetines finansuotinų projektų sritis. Taip, jau matau, kad čia bus ką veikti. Reikės ne tik partnerių surasti, bet ir gerai išanalizuoti... "Padarys, padarys mane! Padarys jis laiminga mane!" Kas per velnias. Ar galiu bent paskaityti? Taip taip, visi vyrai tiesiog alpsta kaip nori mane...

- Na ir kaip? Padarysim?- krūpteliu nepastebėjusi kada Viktoras įėjo į kambarį.

- Pabandysiu, bet nieko nepažadu. Čia reikės pasiknist,- atsakau pasitrindama kaktą.

Viktoras padeda priešais mane viskio taurę su likeriu ir ledu. Nejučia susiraukiu. Po šito aš jau nieko nebenorėsiu. Rimtai. Slyva... kur ten?

- Tai už pradžią,- Viktoras, su tokia pat viskio taure, atsisėda ant stalo per kokius 20 centimetrų nuo manęs.- Meina?

Nedrąsiai paimu taurę.

- Ir už tai, kad neapsivemčiau,- atsargiai pauostau gėrimą.- O kam ledas?

- Ką žinau,- Viktoras gūžteli pečiais ir siurbteli tos velniavos.

Padedu taurę ant stalo taip ir neišdrįsusi paragauti. Laikau apkabinusi abiem delnais. Pažvelgiu į Viktorą. Gal pasigailės? Bet jo akyse tik dar labiau spindi liepsnelės, tad suprantu, kad kitos išeities neturėsiu. Atsidūstu, nuduriu akis į ekraną. Viktoras padeda delną per kelis centimetrus nuo mano riešo. Pajuntu kaip pašiurpsta rankų oda. "Padarys, padarys jis tave!" Tvirčiau suspaudžiu taurę rankose. "Padarys jis tave laiminga." Mano riešas nejučia išsilenkia į išorę, dar labiau priartėdamas prie Viktoro delno, jaučiu nuo jo sklindančią šilumą. Akys padrikai laksto nuo vieno sakinio prie kito. "Padarys..." Kas per šūdas! Staigiu judesiu abiem rankomis pakeliu savo taurę ir vienu gurkšniu išmaukiu iki dugno.

- Tai bent!- net atsilošdamas sušunka Viktoras, o jo antakiai, atrodo, ketina pasiekti plaukų liniją.- Koks užsidegimas! Kokia aistra! Tuo man ir patinki.

"O dabar padarys..."

- Užsidaryk patefoną kol nevėlu!- sušunku trenkdama stiklinę į stalviršį.

Viktoro juokas nustelbia dar vieną proto komentarą.

- Tai kaip matau, projektą parašysi,- juokiasi net susiriesdamas. Atsistoja nuo stalo, ištraukia taurę man iš rankų ir vis dar smagiai juokdamasis nueina į virtuvę.

"Nepadarė...." Ar čia liūdesio gaida? Nusivylei? Taip tau ir reikia. Už tai ir išgersiu.

- Man dvigubą to brudo!- sušunku pasukusi galvą virtuvės kryptimi.

- Aš tau sakiau - jis kaip gyvenimas!- atskrieja juoko kupinas atsakymas.- Iš pradžių užknisa, o paskui tu nebenori, kad jis baigtųsi!

Nusišypsau. Vis dėlto nebuvo taip bjauru kaip tikėjausi. Pasiremiu alkūnėmis į stalą. Jaučiu pro atvirą langą plūstantį šiltą vakaro orą. Vėjas lengvai pajudina žaliuzes ir jos subarška. Pasilenkusi per stalą, bandau įjungti šviesą. Dar šiek tiek... Pirštų galais šiaip ne taip pasiekiu jungiklį ir kambaryje užsižiebia šviesa. Vėl pažvelgiu į kompiuterio ekraną. Taigi, paskaitysim, pagersim, gal padarysim kažkokią pradžią, parašysim bent planą apie ką... "Pasimylėsim." Klausyk, tas komentaras apie patefoną buvo skirtas tau. Taip kad palik mane ramybėj su savo norais. "Paimk." Ką? "Tu jį." Už ko?

- Ko čia žvengi? Jau į galvą davė?- į kambarį grįžta Viktoras. Tiesą sakant net nejutau, kad juokiuosi - ir dar garsiai.
- Nereikėjo taip ryt, nebe studentai esam, iš barako nieks neišvarys 11 vakaro,- prieš mane vėl atsiranda pilna taurė.

- Galvoju, kad reikėtų negerti jei tikrai norim ką nors parašyti,- pasisuku šonu, padedu ranką ant kėdės atkaltės. Viktoras įsitaiso ant sofos priešais mane ir, sulenkęs vieną koją, pasikiša po savimi.

- Kaip tu ten sakei? Nei vienas padorus rašytojas nieko neparašė būdamas blaivus? Gerk.

- Projektas - ne grožinės blevyzgos. Čia reikia rimtai.

"Jis rimtai. Nori."

Viktoras pasitaiso kojų padėtį. Jo taurėje dzingteli ledukai.

- Kiek projektų esi parašiusi?- klausia.

- Gal 30,- atsakau abejodama.- Anksčiau vien iš projektų rašymo gyvenau. Gerdavau ir rašydavau. Gerai gyvenau,- atsidūstu.

- O dabar? Neberašai?

- Ne.

- Kodėl?- girdžiu susidomėjimą jo balse.

- Mečiau gerti,- įsikandu į lūpą, kad nesusijuokčiau, tačiau akys tikriausiai mane išduoda. Viktoras prapliumpa juoktis, net užsimerkia:

- Gerk. Man tikrai reikia to projekto. 

"Jam reikia.... tave paimti."

- Kokios tavo mėgstamiausios sritys?- klausia vis dar juokdamasis.

- Neturiu tokių. Žinai, kai pradedu, atrodo, kad bet kuri bus sudėtinga, bet įsigilinus, pasidaro įdomu. Negalėčiau pasakyti, kad kažkas...

"Imk jį dabar."

Pasimuistau kėdėje.

- ...kad kažkas būtų ypatingai neįdomu... ,- nutęsiu.

- Meina?

- Ką?- pasimetusi pažvelgiu į jį. Gal išgirdo mano nuostabų vidinį šou? Va dabar tai pasirodysiu kaip tikra idiotė. Jis viską suprato. Viskas kiaurai matosi.

- Tuoj išpilsi,- rodo pirštu į mano pavojingai per kėdės atlošą persvertą taurę.

- Aa...,- skubiai pakeliu taurę prie lūpų ir nugeriu gerą gurkšnį. Tikrai, kuo toliau, tuo skaniau.
"Tuoj imsimės veiksmų." Kai kurie veiksmai yra nederami prie stalo, tad nesitikėk.
"Tu gi norėtum." Kai kuriems norams nelemta išsipildyti, tokie gyvenimo dėsniai. Padėtis valdoma, situacija kontroliuojama. "Kol kas."

- Apie ką mąstai?- švelnus Viktoro balsas priverčia pakelti akis nuo taurės. Mūsų žvilgsniai susitinka. Jo lūpose - šypsena, o akyse - ugnis. Noriu ką nors pasakyti, bet nesugebu rasti žodžių. Viskas, ką sugebu padaryti, tai šiek tiek praverti lūpas. Tačiau nepasigirsta joks mane iš šios padėties galintis išgelbėti žodis. Mes tiesiog žiūrime vienas kitam į akis. Jaučiuosi taip, tarsi jo akys siurbtų mane į save. Atrodo, jei nesipriešinčiau, per akimirksnį atsidurčiau tose jų liepsnose. "Tu ir nesipriešini"- skamba kažkur giliai ir toli, pirmą kartą taip tyliai. Viktoras palinksta į priekį link manęs. Dabar mus skiria gal net mažiau nei pusė metro. Atrodo net fiziškai jaučiu ore lakstančias kibirkštis. Aš noriu... tose akyse paskęsti... kad jos niekada manęs nepaleistų... laikytų... neleistų man išeiti... neleistų man numirti... never... ever... after... paleistų... after all.

Ugnis tose akyse traukia ir šildo.

- Neišeik,- tvirtos rankos apsiveja mano liemenį.

- Aš negaliu, privalau, pažadėjau grįžti iki septynių,- pasimuistau jo glėbyje.

Jo akys prisimerkia, ugnis įsiplieskia stipriau, atrodo piktesnė nei iš pradžių.

- Neišeik,- pakartoja griežčiau.

- Negaliu. Paleisk. Tikrai turiu eiti.

Stiprūs delnai skaudžiai suspaudžia mano liemenį.

- Paleisk, man skauda!- sucypiu.

- Paleisiu, kai norėsiu,- išgirstu šaltą balsą.- After all,- krūpteliu nuo šiurkštaus trumpo juoko.

Pajuntu per kūną nuvilnijant pavojaus bangas. Dar kartą pabandau išsilaisvinti, bet veltui. Įsiremiu delnais į jo krūtinę, pažvelgiu maldaujančiu žvilgsniu:

- Man tikrai reikia eiti,- jaučiu kaip suvirpa mano balsas ir ištrykšta nevilties ašaros.- Paleisk... prašau.

Atkakliai žiūriu jam į akis, tačiau jos šaltos, o lūpas perkreipusi nieko gera nežadanti šypsenėlė. Kaip aš čia išvis patekau? Kokio galo?

Tvirtos rankos staigiai mane pakelia ir sviedžia per visą kambarį. Skaudžiai atsitrenkiu į sieną ir sukniumbu. Kas... Vienas, du, trys... kvėpuok. Kažkur yra išėjimas. Kažkur čia yra durys. Kažkur yra mano telefonas. Kažkur kažkas mane išgirs...

- Nomeda... ,- iš kažkur toli atsklinda švelnus ir susirūpinęs balsas. Atsimerkiu. Priešais mane ant kilimo klūpo Viktoras, uždėjęs rankas man ant pačių, švelniai glosto. Kelis kartus greitai sumirksiu.

- Kas atsitiko?- susirūpinimas balse dar padidėja. Jaučiu kaip šiltas delnas braukia man per skruostą. - Meina, kodėl tu verki?

Pakeliu akis ir susiduriu su Viktoro žvilgsniu.

- Aš... ,- nejučia delnu paliečiu jo ranką, vis dar glostančią mano skruostą.- ... nežinau.

Lyg tik dabar suvokusi susidariusią padėtį, staigiai paleidžiu Viktoro ranką ir atšlyju atgal.

- Nori vandens?- klausia jis, vis dar klūpodamas ant grindų ir nenuleisdamas nuo manęs žvilgsnio.- Atnešiu vandens.

- Nereikia... ,- giliai įkvepiu. Iškvepiu.- Geriau tos... vyšnios marmelade. Su ledu.

Viktoro veidą nušviečia šypsena. Kaltai nuleidžiu akis.

- Va todėl ir patikėjau savo darbą būtent tau,- keliasi nuo grindų ir eina iš kambario. Ties durimis atsisuka.

- Bet po to papasakosi kas atsitiko?

- Ne,- nusisuku į kompiuterio ekraną. Kad nematyčiau jo šiltų akių. Rūpestingo žvilgsnio. - Pažiūrėsiu nuo ko turėtume pradėti. Atsinešk su kuo rašyti,- stengiuosi atsakyti kiek įmanoma abejingiau.

Išgirstu nutolstančius Viktoro žingsnius.

"Padarė!" - skamba nevaldoma piktdžiuga.

----------------------------------------------------------------------------------

- Dabar jūs jau kartu?- klausia Raika.- Na, su tuo Viktoru?
- Ne ne ne,- intensyviai mosuoja rankomis Slavka.- Nieko neišduok, davai iš eilės...
- Tai kas čia tokio!- perrėkia jį Raika trenkdamas ranka sau per koją.
- Palauk! Tegul pasakoja iš eilės! Nieko nesakyk! Lia lia lia lia lia!- bliauna savo žemu balsu visu kūnu sukinėdamasis į šonus ir mosuodamas rankomis. Jaučiu kaip supuojasi visas automobilis. Slavka tikrai sveria kokius šimtą kilogramų.
- Gerai, gerai!- ramina jį Vaidas.
- Gerai!- prisijungia Raika.
Slavka nurimsta, bet matau, kad reikalui pasisukus ne ta linkme, yra pasiruošęs maištą atnaujinti.
- Gerai, Vaidelis papilstys, o tu pasakok,- linkteli į mano pusę,- iš eilės.