4 dalis.

Laikas: 2017 m. birželio mėn.

Koja užtrenkiu automobilio dureles.

- Sveika,- pasigirsta balsas šone. Pasuku galvą - automobilių stovėjimo aikštelės kaimynas. Tas, kurio vietos numeris 113. Tai nepasisekė žmogui su skaičiumi.

- Svki!- mūkiu įsikandusi tualetinio popieriaus pakuotę ir bandau šypsotis. Abi rankos užimtos didžiuliais maišais, pilnais maisto produktų ir buitinių prekių. Vieną iš jų pastatau ant žemės, pasikišu tualetinį popierių po pažastimi, vėl pasiimu maišą ir einu link sargo bokštelio pasiimti leidimo. "Iškart suprato, kad vieniša moteris." Tai kad aš ne vieniša, aš turiu Mantą. "Kur?" Labai juokinga. Juk tik laikinai užsienyje. "O maišus tempi tai tu." Maišai Lietuvoj.

Užlipu laipteliais link bokštelio. Pasisukusi šonu ir įtraukusi pilvą spraudžiuosi per tarpą tarp atlapotų durų ir turėklo, pasilenkiu prie langelio:

- Šimtas...

- Žinaaaauuuu,- pasigirsta tingus vyriškas balsas iš vidaus. Pro mažyti langelį išlenda plaukuota ranka su mano leidimu. Tik... su kuo man jį paimti?

- Ačiū. Aaaaaa... Palaukit,- metu vieną maišą ant žemės, paskui jį iškrenta ir tualetinio popieriaus pakuotė. Pasiėmusi leidimą, skubiai sugrūdu jį į vieną iš maišų, susirenku daiktus ir šaunu laipteliais žemyn į kitą pusę. "Tau reikia vyro. Normalaus." O ką daryti, jei į mane žiūri tik nenormalūs? Smulkiais žingsneliais tipenu į kitą gatvės pusę, bandydama išlaikyti didžiulius, be jokios tvarkos siūbuojančius maišus. "Kokia boba neša šitokius maišus? Durna." Pats paklausei, pats atsakei, tai kam tau aš? Galėtum visiškai savarankiškai gyventi ir nesimaitinti šeimininko resursais, kaip koks parazitas. "Eini su trumpa, vėjyje plazdančia suknele, o atrodai kaip Gariūnų boba." Atsidūstu, tie maišai tikrai sunkūs. Va kokia tikroji sveiko gyvenimo kaina - ne pinigais ji matuojama, o ištverme tempiant padarinius į namus: maistą, po treniruotės pavargusį kūną, sportinį krepšį... "Sustok." Sulėtinu žingsnius. Jeigu sustosiu, garbės žodis, nepajudėsiu iš vietos. Dar liko keli šimtai metrų iki namų, todėl nepasiduodu gundymams ir krypuoju toliau. "Pagalvok, ar tokio tu norėjai?" Na... mes turime bendrų tikslų. "Ir koks jo tikslas? Du mėnesius per metus skrosti lašišas, o likusius dešimt - tavo banko sąskaitą?" Jaučiu, kad tuoj pamesiu ranka prispaustą pakuotę. "Tas šikpopierius tau tik trukdo. Pripažink." Tą pačią akimirką tasai iškrenta ant žemės. Kaip tik tada, kai dairausi kaip pereiti gatvę sau įprastoje neleistinoje vietoje. "Šiknon tą popierių!" Būtent! Matai, kartais mes visai gerai sutariam. Padėjusi vieną maišą ant žemės, sugraibau iškritusią pakuotę. "Šiknon tavo tokį gyvenimą!" Persigalvojau, vis dėlto šitas tavo manifestas skaudus.

Apsidairau ar neatvažiuoja koks automobilis ir persikreipusi nuo nešamo krovinio svorio, paskubomis zulinu į kitą gatvės pusę. Velniava. Kaip aš užtempsiu visa tai į penktą aukštą? "Pati prisipirkai." Negaliu prieštarauti.

Priėjusi laiptinę, padedu pirkinius ant suoliuko, kad atsikvėpčiau prieš kopimą į penkių aukštų Everestą, apsunkintomis sąlygomis. "Jei alpinistai tiek tesineštų, tai į tą Everestą bėgte užbėgtų." Dėkui, tu visada palaikai mane, kai sunku. Tiesiog nežinau ką kitu atveju daryčiau.

Trumpai ir giliai kvėptelėjus, suvedu durų kodą ir vieną koją laikydama iškeltą tarpduryje, o ant kitos bandydama išlaikyti pusiausvyrą, ištiesiu rankas link savo nešulių. Gulbių ežeras su Maximos maišais arba, Buitinis baletas. Bilietai garantuotai būtų išparduoti tą pačią dieną. Reikėtų pagalvoti apie balerinos karjerą. Pačiupusi maišus ir popieriaus pakuotę, spraudžiu atgal atkištą užpakalį tarp durų, kad tik jos neužsidarytų ir nereikėtų visos procedūros pakartoti iš naujo. Šiaip ne taip įsigrūdu į koridorių ir išgirstu už nugaros palaimingai spragtelint automatinį durų užraktą. "Net atsikvėpė, vargšelis." Žinai, gaila, kad neturi rankų. Duočiau panešti vieną maišą - esu tikra, kad užsiimdamas fizine veikla turėtum daug mažiau noro blevyzgoti.

Įveikusi du laiptų maršus atsikvepiu ir viltingai pažvelgiu aukštyn. Taip, tai tik pradžia, o man jau norisi vemti. Ne, tai ne metafora. "Judink subinę. Filosofiniai apmąstymai proceso nepagreitina." Būtent todėl tau ir reikėtų patylėti.

Iš paskutiniųjų stengdamasi nepaleisti iš rankų maišų, statau koją ant laiptelio, tada ant kito. Taip, svarbiausia judėti į priekį. "Vikst, vikst - subinę aukštyn." Šiaip jau sakoma "Galvą aukštyn", bet visi mes turim trūkumų. Štai aš tuoj nusipjausiu kelis pirštus maišo rankenomis.

Užlipusi į antrą aukštą nusprendžiu, kad būtų ne pro šalį vėl atsikvėpti. Jau ketinu taip ir padaryti, tik staiga atsidaro vieno buto durys ir taip trinkteli man į nugarą (na gerai, labiau į subinę), kad abu maišai nuskrenda į priekį, o aš vos neatsigulu ant žemės. Iš maišų pasipila obuoliai, apelsinai, varškės pakuotės, indų ploviklis ir visas kitas gėris, o iš mano burnos - piktas urzgimas.

- Oi atsiprašau, nemačiau, kad kažkas eina... ,- pasigirsta vyriškas balsas. Atsisuku, kad piktu žvilgsniu nužudyčiau savo skriaudėją. "Be taburetės čia niekaip." Taip, mėlynais džinsiniais šortais iki kelių ir pilkais marškinėliais vilkintis vyrukas yra kokių dviejų metrų ūgio ir beveik staktos pločio. Mano šansai jį įbauginti gana menki, bet pirmam įspūdžiui nutariu nepasiduoti:

- Man atrodo, kad iš tokio aukščio Jums kaip tik turėtų viskas labai gerai matytis.

- Į tolį - be problemų,- prapliumpa juoktis stovėdamas prie plačiai atlapotų buto durų.

- Pastebėjau,- įsisprendžiu rankomis į šonus.

- Prašau man atleisti,- persibraukia delnu per suveltus tamsius poilgius plaukus,- Turiu blogą įprotį nežiūrėti po kojomis. Beje, "jūs" labai sendina, man tik trisdešimt šeši.

Tai bent įžūlumas. Aš metro septym keturių ir sveriu šiek tiek virš šešiasdešimt. "Šem devynis." Palauk, dabar mano eilė pasireikšti - manęs neįmanoma nepastebėti. "Stora balerina nelieka nepastebėta." Aaaaa....! Pakreipusi galvą ir suraukusi kaktą vis dar bandau žvilgsniu priversti tą kartį gailėtis savo poelgio.

- Aš vyras,- teisinasi.
Lyg nebūtų akivaizdu. Gal jis mano, kad man sunku skirti gimines? Ar aš atrodau tokia nepatyrus?

- Vyrai nepastabūs,- šypsosi kalta šypsena, o rudose akyse blyksteli liepsnelės.
Na jau ne, šituo pigiu triuku manęs neįveiksi! Savo meilius žvilgsnius gali demonstruoti kur nors kitur, ne į tą planetą nusitaikei. "Gabaritai tai kaip asteroido." Pasilenkiu, čiumpu prie kojų gulintį obuolį ir sviedžiu tiesiai tamsiaplaukiui į krūtinę. Lengvai sugavęs obuolį viena ranka, jis visgi žengia atatupstas atgal į butą.

- Bjaurybe tu!- sušunku. Griebiu dar vieną obuolį ir vėl metu. Šįkart užsimoju stipriau. Bet ir šis lengvai sugaunamas. Suurzgiu. Apsidairau. Čiumpu du apelsinus ir vieną po kito sviedžiu iš visų jėgų. Panašu, kad mano varžovas pritrūko rankų vaisiams sugaudyti, todėl norėdamas išvengti bombardavimo, staigiai pasisuka šonu. Pataikiau! Į jo persipynusiomis juostomis ištatuiruotą dilbį atsimušęs apelsinas nurieda grindimis.

- Vandalizmas! Savoj laiptinėj! Baik! Aš jautrus smūgiams!- pradeda juoktis.- Velnio moteris.

"Gal jis kiaurai mato?"

- Gerai, kad aš nejautri niekam!- sušnypščiu mesdama pikto bulterjero žvilgsnį, rankoje spausdama kitą apelsiną.

- Palauk, gal galim susitarti dėl paliaubų?- sako atkišdamas į priekį rankas su obuoliais.- Gal galiu pasiūlyti tau... hmmm... obuolių,- vėl nusijuokia.

- Ta prasme, tikiesi įveikti mane mano pačios ginklais?- užsimoju apelsinu.

- Ne, ne, pasiduodu, nereikia naujos atakos!-  palinksta į priekį ir sukryžiuoja iškeltas rankas su obuoliais.

- Taip lengvai? O aš maniau, kad vyrams įgimta kovoti iki galo,- bandau nesusijuokti. Nuleidžiu ranką su apelsinu. Net nepastebėjau kaip išgaravo pyktis. "Koks visgi šaunus." Palauk, netrukdyk man konfliktuoti. "Kad tu net nepykai taip stipriai." Rrrrrr...

- Žinok net Pirmo pasaulinio karo metu buvo paliaubos. Per Kalėdas,- taria nuleisdamas rankas.
Taip, panašu, kad ginklus sudėsime ir mes.

- 1914 metais anglai, prancūzai ir vokiečiai prieš Kalėdas pradėjo siųsti vieni kitiems signalus ir raštiškus pasiūlymus nutraukti ugnį per Kalėdų šventę,- atsakau pažvelgdama jam į akis.

- Kalėdų paliaubos įvairiose vietose truko nuo valandos iki savaitės,- atsako nusišypsodamas.

- Priešpriešiais kovęsi kariai ėjo vieni pas kitus, kartu traukė Kalėdines giesmes, keitėsi simbolinėmis dovanėlėmis,- pratęsiu.

- "Niekieno žemėje" tarp apkasų buvo žaidžiamas "Kalėdų futbolas",- atsako žengdamas žingsnį link manęs. Nutyla, bet neatitraukia savo žvilgsnio nuo manojo.

- Neoficiali taika buvo išnaudota ir kitiems tikslams,- atsakau tylesniu balsu.- Pavyzdžiui, surinkti ir palaidoti žuvusiųjų kūnus.

Nejučia žengiu žingsnį artyn. Dabar mus teskiria koks metras.

- Bei pailsėti,- ištaria švelniu žemu balsu. Jo akyse nenustoja žaisti mane hipnotizuojančios liepsnelės. Jaučiu kaip kūnu perbėga šiurpuliukai. Kelis kartus sumirksiu. Kas toliau?.. Velnias...

- Iš viso... ,- kojos pačios žengia mažą žingsnelį į priekį.- Iš viso akcijoje dalyvavo apie... ,- galvoje staiga lieka visiška tuštuma, o pravertos lūpos nebeturi ką pasakyti.

- Šimtas tūkstančių karių,- pabaigia mano mintį rudaakis kaimynas, žengdamas artyn ir palikdamas tarp mūsų maždaug 30 centimetrų atstumą.

Nagi, prabusk, sakyk ką nors. Bet ką. Skelk kokį nors savo išminties perliuką. Po velnių, kodėl visada dingsti būtent tada, kai esi tikrai reikalingas? Nagi... Protas man dabar būtų tikrai ne pro šalį...

- Ši... ,- bandau kažką lementi, tačiau tiesiog stoviu nuleidusi rankas ir negalėdama atplėšti savo žvilgsnio nuo jo. "Din din din din din! Pakliuvai!" Ačiū, apsigalvojau, tylėk toliau, pati susitvarkysiu.

- Šitą istoriją pasakoju per mokymus,- tyliai ištariu.

- Tai yra gražiausia mano girdėta žmogiškumo istorija,- jo balsas lyg šilkinė skraistė nuvilnija mano kūnu. Krūpteliu. Jo akys... Jose, regis, telpa visas mano pasaulis. Jos tarsi... skaito mano istoriją. Ne... jos jau seniai viską žino.

- Aš Viktoras,- sako lėtai tiesdamas man ranką su obuoliu. Ištiesiu savąją su apelsinu. Kažkokiu būdu, vis dar žvelgiant vienas kitam į akis, mums pavyksta apsikeisti vaisiais. Jo pirštų galai perbraukia man per ranką. Staigiai atsitraukiu tarsi pajutusi elektros iškrovą. "Action!"

- Nomeda,- sumirksiu, nusuku žvilgsnį į šoną.

- Tai mes, kaip suprantu, esame kaimynai?

- Tikriausiai,- atsakau lėtai traukdamasi atgal. Jaučiu kaip jo duotas obuolys degina delną. Suspaudžiu jį tvirčiau, kad nepradėtų drebėti ranka.

- Gal galiu... hmmmm... kažkaip kompensuoti karo nuostolius?- rodo į išmėtytus vaisius.- Visgi karinės invazijos pats prisiprašiau.

- Taip. Nebedaužyk manęs durimis,- jaučiu, jog tuoj pradės drebėti ne tik ranka, bet ir visas kūnas, todėl skubiai nusisuku ir atsitūpusi pradedu krauti į maišus išbyrėjusius daiktus.

- Aš rimtai,- sako prieidamas ir pakeldamas vieną maišą.- Juk tokiu brutaliu būdu pažeidęs privačią erdvę, tikriausiai nusipelniau kokios nors bausmės.

- Rimtai...,- mąstau ką kvailiausio galėčiau pasakyti.- Išspausk sultis iš tų vaisių ir atnešk man į 30 butą.

- Bus padaryta,- nusijuokia.

- Sutarta!- čiumpu maišą iš jo rankų ir nešdinuosi laiptais aukštyn. Laiptų viduryje nejučia sustoju ir atsisuku. Viktoras stovi šalia laiptų ir mūsų akys tarsi magnetai vėl sugauna vienas kito žvilgsnį.

- Tau padėti?- klausia uždėdamas ranką ant turėklo.

- Ne, dėkoju,- atsakau ir prisiverčiu nusisukti.

Lipdama girdžiu kaip Viktoras uždaro ir rakina buto duris, tačiau atkakliai laikau akis įsmeigtas į laiptus. Lipk greičiau. Kairę, dešinę, kairę, dešinę - ne taip jau ir sunku. Nieko čia neatsitiko.

Tikrai nieko. Net nepastebiu kaip atsiduriu prie savo buto durų. Taip. Kur.... Ooooo po velnių! Visgi kai kas atsitiko. Rankinė liko automobilyje kartu su raktais. "Šūdas pas tave smegenyse." Na, taip taikliai save apibūdinai, kad neturiu ko pridurti. Nutrenkiu daiktus ant žemės ir sėduosi ant laiptų. Lėtai lėtai iškvepiu. Taip. Visiškai nebėra ko pridurti.