12 dalis.

Laikas: 2017 m. liepos mėn.

Viktoras pastato mane ant žemės. Po kojomis pajuntu šiltas smėlėtas lentas. Mano mylimos juodos balerinos dabar turbūt jau kažkur ties Būtingės terminalu. "Palangos jūroj nuskendo mano batai ir šaltos bangos jų..." Palauk. Dabar ne laikas ir ne vieta... "Taip, prisidirbai iki kaklo." Spėju, kad gerokai virš galvos, bet ačiū už paguodą.

Prisimerkiu nuo spiginančios saulės ir apsidairau aplink. Žmonių srautas, atrodo, tik didėja. Pajuntu kaip Viktoro ranka paima mano delną ir suneria mūsų pirštus.

- Einam, reikia surasti automobilio raktelius ir tavo akinius,- taria pavargusiu, bet ramiu balsu.

Velniava, kaip spigina saulė. Nieko nematau. Visgi klusniai nuseku paskui. Tylėdami einame tiltu. Aplink mus šurmuliuoja nemenka žmonių minia. Įdomu, jei visi dabar sušoktų į vandenį, ar būtų užfiksuotas koks nors naujas rekordas? "Taip - masinio idiotizmo."

- Sėskim čia,- išgirstu Viktoro balsą ir prisidengiu nuo saulės akis, kad pamatyčiau kur esame. Viktoras ištiesia man akinius nuo saulės.

- Imk, padės,- sėdasi.

Tai mes toje pačioje vietoje? "Taigi, štai kas yra deja vu jausmas."

Užsidedu akinius ir nieko nesakydama sėduosi šalia Viktoro. Atsiremiu į tilto turėklus. Jaučiu kaip vėjas taršo plaukus. "Dabar pasimatys visas to varnų lizdo grožis." Saulėkaitoje temperatūra tikriausiai siekia virš 30 laipsnių, todėl plaukai netruks išdžiūti ir susibanguoti. Tikiuosi, taip pat greitai išdžius ir drabužiai. Pasuku galvą kairėn ir pažvelgiu į Viktorą. Jis ranka persibraukia per plaukus. Per kaklą nubėga siaurutė vandens srovelė. Žvelgdamas priešais save, uždeda dešinės rankos delną ant manojo.

- Nebandyk,- sako rimtu balsu.

Nieko neatsakau. Ar jis turi galvoje tai, kad nešokčiau nuo tilto? "Arba į glėbį."
Akimis tyrinėju griežtokus jo veido bruožus. Pajuntu nenumaldomą norą prisiglausti prie jo ir padėti galvą ant peties, tačiau nekrusteliu iš vietos. Prisiverčiu nusukti žvilgsnį ir įsisteibeiliju priešais save. Pro mus eina daugybė kojų. Tikrai, tiek daug kojų vienoje vietoje nesu gyvenime mačiusi. Ir tokių skirtingų. Kažkoks siurrealus vaizdas. Daugybė judančių kojų. Kokiam nors menininkui čia tikrai gimtų apdovanojimo vertas kūrinys. "Vasara kojose."  Skamba kažkaip... ne vietoje. Gal norėjai pasakyti - "kopose"? Atsidūstu. Viskas mano gyvenime yra kažkaip ne vietoje. "Tai gal vietos neužtenka. Disk C full. 0 kb free." Na, dar galima užrašyti naują informaciją ant viršaus. Tada senos nebesimato. Tai yra, turėtų nesimatyti, bet... "...galva ne kompas. All memory is available." Gaila tik, kad nėra Stand by mygtuko. Išjungčiau tave, kad neknistum... pats savęs.

Viktoras suspaudžia mano pirštus.

- Vieną kartą žmona mane miegantį apipylė šaltu vandeniu. Gulėjau ant pripučiamo čiužinio po obelim ir taip maloniai snūduriavau, o ta ragana... ,- nusijuokia.- Pašokau šlapias nuo galvos iki kojų. Panašiai dabar jaučiuosi.

Pirmą kartą girdžiu jį kalbant apie iširusią savo santuoką.

- Aš tikrai persistengiau... Labai atsiprašau, Vikai, nenorėjau, kad taip... ,- užsikertu.- Nenorėjau tavęs išgąsdinti.

- Kai ji pasakė, kad išeina, norėjau numirti,- nuleidžia galvą.

Ištraukiu savo pirštus iš Viktoro delno, atsiklaupiu jam prie šono, vieną ranką uždedu ant turėklo virbo, kitą - jam ant peties.

- Ar tu ją vis dar myli?- tyliai klausiu. Viktoras užmerkia akis.

- Tikriausiai...

Pirštais perbraukiu per jo bebaigiančius džiūti susivėlusius švelnius plaukus, užkišu už ausies kelias neklusnias sruogas.

- Ar galiu tau kuo nors padėti?- klausiu.

- Ar tu myli savo draugą?- atsako nepakeldamas galvos.

- Tikriausiai,- atsidūstu. Mano ranka nuslenka Viktorui ant kelių. Vėjo plaikstomos ilgų plaukų sruogos kelis kartus perbraukia jam per veidą.

- Kutena,- atšlyja nuo manęs. Atsisukęs visgi nusišypso.- Ar tavo rūbai išdžiuvo?

Perbraukiu delnu per palaidinę - atrodo sausa, tačiau šortų kraštai dar drėgni, užpakalis irgi.

- Beveik,- atsakau.

- Eikš, pažiūrėkim kas matyt,- sako Viktoras stodamasis.

Pasirėmę ant turėklo bandome įžiūrėti ką nors daugiau nei beribį vandenį.

- Man atrodo ten laivas,- rodau į tolį.

- Ten plūduras,- nusijuokia Viktoras.

- Ne, ten tikrai valtis,- nenusileidžiu.

- Tai valtis ar laivas?

- Povandeninio laivo... aaammm... antena kyšo iš vandens,- pradedu juoktis.

Skambų Viktoro juoką vėjas nuneša tolyn į jūrą. "Kodėl tau dabar neužlipus tais turėklais dar kartą ir neįsisiurbus jam į lūpas?" Ir kaip aš tai paaiškinčiau? "Lengviau nei šuolį į jūros žiotis." Ne jam - Mantui. "Netyčinis atsitiktinis neplanuotas vasaros nuotykis prie jūros." Aha. O savo sąžinei? "Turi tokią?" Kažkur lyg ir mėtėsi...

Viktoras abiem rankom pakedena susitaršiusius plaukus.

- Kavos?- klausia atsisukdamas.

- Vertas nuodėmės pasiūlymas,- nusišypsau. "Ooooo jis visas to vertas."

- Atrodo, kad užpakalis jau baigia išdžiūti,- delnais pasitrinu šortų šonus.

- Einam,- Viktoras apkabina mane per pečius. Akimirkai priglundu jam prie šono. Viktoro ranka nusileidžia man ant liemens. Šiluma nuvilnija per kūną, pajuntu kaip pašiurpsta oda. Reikėtų kažkaip išsisukti iš šitos padėties. Čia viskas pernelyg artimai... "Mes artimi tarsi du krantai..." O taip, to kito net nesimato. 

Tarsi perskaitęs mano mintis, Viktoras patraukia ranką. 

- Žiūrėk, ten tikrai laivas!- sušunka rodydamas į siluetą tolumoje.

- Aš tau gi sakiau,- pakraipau galvą, bandydama ką nors įžiūrėti.

- Tu rodei kitur,- atsisukęs kilsteli antakį.

- Klausyk, Vikai, pasakyk atvirai - kaip aš atrodau?- klausiu. Turiu įtarimą, kad vaizdas tikrai kausto visų praeivių dėmesį. Gerai, kad tušas buvo atsparus vandeniui.

Viktoras nužvelgia mane ir prikanda lūpą.

- Nagi, rėžk,- raginu skėstelėdama rankomis.

- Šukuosenų konkurse tikrai užimtum... kokią nors vietą,- juokdamasis perbraukia ranka per mano plaukus.
Abiem rankomis staigiai griebiuosi už galvos:

- Žinau, kad tu vyras, bet gal kur nors turi gumytę?- bandau susukti plaukus į kuodą. "Va čia tai tiesmukumas! Nepamiršk pridurti, kad mėgsti tai daryti ant galinės sėdynės."

- Arba pieštuką,- skubiai priduriu.

- Tą antrą tai tikrai turiu,- atsako plačiai šypsodamasis.- Automobilyje,- primerkia kairę akį.

Prilaikau susuktą kuoduką ranka, kad neišsileistų. 

- Pasiskolinsiu iki kol grįšim į namus. Be to, būčiau be galo dėkinga, jei nustotum spoksoti į mano šieno kupetą.

- Žavinga,- švelniai atsako Viktoras ir nusisuka.- Ir drovi. I like it. Kokių dar užslėptų savybių turi?

Staiga pritrūkstu kvapo, krūtinę suspaudžia skausmas.

- Geriau neklausk,- vos girdimai ištariu.