11 dalis.

Laikas: 2017 m. liepos mėn.

Tiesiog fiziškai jaučiu kaip mano galvoje spragsėdami sukasi ratukai - užsimerkusi sėdžiu priešais nešiojamąjį kompiuterį ir bandau sukurti naują mokymų programą. Ta mintis apie rašymą balkone nebuvo tokia jau gera. Kaimynas kas pusvalandį laksto rūkyti ir kiekvieną kartą sveikinasi su manimi. Kažkas tikrai negerai su jo atmintimi. Tačiau sąžiningai kas kartą jam atsakau. "Vasara neskirta dirbti." Taip, vasarą pinigai tiesiog krenta iš dangaus.

- Labas!- balkone pasirodo rūkorius.

Jis gal ne tabaką rūko? Arba jam atrodo, kad aš visai neturiu socialinių ryšių ir taip bando mane paguosti?

- Hey!- kilsteliu ranką ir nusišypsau.

Sveikinasi jau penktą kartą, taigi, galima daryti išvadą, kad sėdžiu čia jau daugiau nei dvi valandas. Rezultatas: pusė puslapio kažkokių tarpusavyje nesirišančių sapalionių apie emocinį intelektą. "Geriau nuveiktum ką nors iš tikrųjų reikšmingo." Tai ir yra reikšminga. "Patyriminiai mokymai juk vyksta per praktiką. Kaip gali aiškinti apie tai, ko neturi?" Kunigas irgi neturi šeimos, bet pasakoja kaip harmoningai gyventi santuokoje. "Nedangstyk savo gyvenimo spragų kritikuodama religines dogmas." 

Nuo akivaizdaus pralaimėjimo rezultatu 0:1, mane išgelbėja SMS žinutės signalas.

"Kur esi?"- Viktoras.

"Namie"- greitai surenku tekstą.

"O kur norėtum būti?"- nespėjus padėti telefono, atskrieja atsakymas.

"Ne namie"- atsakau automatiškai.

"Pažiūrėk pro langą"

Neatsistodama ištempiu kaklą ir žvalgausi pro balkono kraštą. Ir ką turėčiau matyti? "Rašė pažiūrėt pro langą, o ne pro balkoną. Logikos nerasta." Aš jausmų žmogus. 0:2. 

Vis dar laikydama rankoje telefoną, keliuosi nuo kėdės ir einu į virtuvę. "Ir kur tie jausmai?" Sušaldyti lede. Čia kaip vabzdžiai gintare - negyvi, bet gražiai atrodo. 1:2.

Atidarau langą. Skersvėjis kedena mano ilgus juodus plaukus su turkio spalvos sruogelėmis. Pažvelgiu žemyn. Atsirėmęs į savo tamsiai raudoną Range Rover man mojuoja Viktoras. Persisvėrusi per langą, iškišu laukan telefoną - atseit, parašyk ko nori. "Ėėėėėė, nepersistenk. Niekas nepatikės, kad tokiu būdu netyčia įkritai kitam vyrui į glėbį." Na gerai, gal šiek tiek ir per daug dramatiškai atrodė. Pasiremiu alkūnėmis į palangę. 

"Iššūkis: nusileisk žemyn. Nei nuoga, nei apsirengusi." Iš paskos dar atskrieja trys plačiai besišypsantys veidukai.

"Duok 20 min." susiraukusi rašau.

"15" 

Uždarau langą ir bėgu ieškoti išeities iš padėties komodos stalčiuose. Puiku. Ir ką reiškia nei nuoga, nei apsirengusi? "Su įsivaizduojamais stringais po įsivaizduojama sunknele." Tikrai nuostabus pasiūlymas. Čia jau būtų viešosios tvarkos pažeidimas. "Pamačius tokius gelbėjimosi ratus, ką nors gali ištikti ir apakimas, o čia būtų sunkus kūno sužalojimas." Bet kokiu atveju gaučiau straipsnį. 

Išsitraukiu trumpus džinsinius šortukus. "Šitie tikrai ne tavo subinei, nesvajok." Bus kaip tik. Dar pasičiumpu juodą, šiek tiek perregimą palaidinę trumpomis rankovėmis. "Išneria stora undinė, įsispraudus į bikinį." Taip, čia dėl didelio vandens užterštumo. "Nesiteisink." Aš undinę teisinu, moteriškas solidarumas.
Pasižiūriu į veidrodį - atrodo neblogai. "Tas pats kas bandyti įsprausti bananą į žirnio ankštį." Ne... "O dar ta sardelių virtinė aplink liemenį." Tikrai ne taip jau blogai... "Storų Tarybinių sardelių virtinė." Pasakyk ką nors ko dar negirdėjau. "Kojos kaip šlapenkos per siauram celofane." Gerai, komplimentų jau gana, metas eiti. Čiumpu buto raktus, Cat eyes formos akinius nuo saulės, į rankinę įsimetų telefoną, paskubomis apsiaunu juodas balerinas, lekiu pro duris ir leidžiuosi laiptais. Velnias! Sustoju. Kompiuteris liko balkone... Tiek to, grįžti atgal - blogas ženklas. Dar įkrisim į kokį griovį. "Arba į krūmus."

-------

- Na, tai koks bus kitas iššūkis?- žvilgteliu į Viktorą, savo ilgomis kojomis ramiai žirgliojantį tiltu.

Viktoras sukiša rankas į kišenes.

- Šok nuo tilto į jūrą,- šypteli.

- Cha!- staigiai metuosi link turėklų.

- Su rūbais?- juokiasi Viktoras.

Jis akivaizdžiai manimi abejoja. Padedu saulės akinius ant žemės ir pergalingai šypsodamasi kabarojuosi ant turėklo.

- Nešoksi su rūbais,- Viktoras atseka man iš paskos.

- Dar ir kaip,- svirduliuodama atsistoju ant turėklo viršaus. Įsisprendusi rankomis į šonus, žvelgiu jam į akis. "Papūs stipresnis gūsis ir nersi kaip inkaras keliasdešimties žiūrovų akivaizdoje." Nė velnio. Pasisūpuoju ant pirštų galų.

- Pasiruošęs?

- Gerai, tikiu tavimi,- Viktoras atsistoja priešais mane.- Gali nulipti.

- Kad paskui sakytum, jog neišdrįsau? Nesulauksi!- šūkteliu. Jaučiu į save įsmeigtus praeivių žvilgsnius.

- Tikrai tikiu. Nulipk ir sugalvok man kokį nors iššūkį.

- Gailėsies, kad paprašei,- atsakau rimtu balsu.

- Nepasakysi nieko, kas priverstų mane gailėtis,- sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir nusišypso pasitikėjimo savimi kupina šypsena.

- Nesakysiu,- atsakau.- Padarysiu.

Ištiesiu rankas į šalis. Jaučiu kaip vėjas plaiksto mano plaukus. Užsimerkiu. O jeigu jo akys būtų paskutinis mano gyvenime matytas dalykas? Nesigailėčiau...

- Aš nemoku plaukti,- lengvai atsispiriu ir atbula krentu į vandenį. Prieš panerdama dar spėju atsimerkti ir trumpą akimirką regiu dangaus lopinėlį.

- ...juokauji?!- iš kažkur toli atskrieja Viktoro balsas.

Pūkšteliu į šaltas jūros bangas. Sulaikau kvėpavimą. Koks visgi drumzlinas vanduo. Atsipalaiduoju. Užsimerkiu. Jaučiu kaip lengvai grimztu gylyn. Šaltis kausto saulėje įkaitusį kūną, vanduo geriasi į drabužius. Ar taip jautėsi skęstantys Titaniko keleiviai? Jausmas toks keistas, bet kartu toks... išlaisvinantis... O jei atsiduosiu vandens jėgai, ar amžinai liksiu jūros gelmėse? "Tu mano jūros žvaigždė, spindintis perlas, gulintis jūros dugne, nesuras tavęs niekas." Gal niekas ir neieškos. "Išgąsdintos šmėklos bedančių piratų - jų niekas nemato, bet tai nesvarbu, jie amžiams kartu." O aš būsiu viena. Kaip ir iki šiol. Epitafija ant mano antkapio skambės maždaug taip: Vieną kartą ji gyveno ir mirė viena. "Skęstantį laivą paliksiu aš blaivas, pro šalį vėl pils ir amžiams nutils kapitonas..." Taip, diagnozė: smegenims jau pradeda trūkti deguonies. Matau šviesą. Ar aš jau numiriau? Taip lengvai? Daug šviesų. Daug mažų švieselių. Daug mažų mažų...  "PLAAAAUUUUK!" Negaliu. Per daug gera. Vanduo taip maloniai slegia. Taip... "Plauk! Plauk! Plauk! Tu gi moki plaukt! Taigi melavai! Plauk tučtuojau!" Nevalingai pakeliu rankas į viršų. "Tik nekvėpuok, plauk." Bandau irtis viršun. Ne, aš nenoriu. Man čia taip gera. "PLAAAUUUUKKK, tu mirsi!" Aš miriau tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų....

Staiga man pradeda atrodyti, kad visgi iriuosi viršun. Ne, aš nieko nedarau. Aš grimztu toliau. Ne, iriuosi viršun. Ne. Ar toks jausmas būna, kai miršti? Ar tu dabar kuri priešmirtinę iliuziją? Nagi, atsiliepk. 

Tuo metu pajuntu kaip tvirtos rankos išmeta mane į vandens paviršių. Staigiai atsimerkiu ir įkvepiu. Šalia manęs išneria Viktoras.

- Meina!- žiūri persigandusiu žvilgsniu.

- Aš nemiriau,- atsakau nusibraukdama nuo veido plaukus ir dairydamasi po vandens paviršių.

- Laikykis!- Viktoras čiumpa mane už rankos.

- Aš galiu plaukti!- šaukiu.- Aš melavau...

Viktoras paleidžia mane, bet neatsitraukia. Nepatikliai žiūri man į akis.

- Jeigu išplauksi į krantą, vis tiek mirsi,- sako springdamas vandeniu.- Aš pats tave užmušiu.

- Ačiū,- atsakau visiškai rimtu balsu. Viktoras stumteli mane kranto link.

Kelis kartus pasiyrusi, pajuntu po kojomis žemę. Keista. Ten atrodė taip gilu. Pajuntu kaip Viktoro ranka suspaudžia mano riešą ir tempia į krantą. Išbridęs sėdasi ant smėlio nepaleisdamas mano rankos. Suklumpu tarp plačiai pražergtų jo kojų. Sunkiai kvėpuodamas, jis prisitraukia mane arčiau. Paleidžia mano riešą ir abiem delnais nubraukia man nuo veido vandenį, ilgus pirštus suleidžia į plaukus. Išgąsčio kupinas žvilgsnis įsmeigtas man į akis, lūpos nori kažką pasakyti, bet neištaria nei žodžio. Jo rankos nuslenka ant mano kaklo. Švelniai papurto galvą ir pagriebęs į glėbį, stipriai prispaudžia prie savęs. Priglaudžia kaktą prie mano peties. Mano rankos nejučia apsiveja jo tvirtą kūną. 

- Meina... ,- sušnabžda.

- Atleisk... ,- jaučiu kaip nevaldomai ima veržtis ašaros, o kūną krečia drebulys. Viktoro rankos dar stipriau spaudžia mane glėbyje. 

- Atleisk,- pakartoju kūkčiodama.- Aš moku plaukti, bet neplaukiau.

Viktoro rankos atsipalaiduoja ir aš šiek tiek atsitraukiu, tačiau jis mane sulaiko, priglaudžia kaktą prie mano kaktos ir užsimerkia.

- Kodėl tu taip nori numirti?- tyliai klausia.

"Nes tavo akys išlaisvino mano demonus, nes jos iškėlė viską dar ryškiau, nes tu griauni visas mano pasistatytas sienas, nes su tavimi aš supratau, kad niekada iki šiol nebuvau gyva..!"

- Kad... ,- pajuntu kaip iš krūtinės gilumos veržiasi garsi dejonė. Atsitraukiu. Rankomis atsiremiu į smėlį. Jaučiu kaip pirštai sminga gylyn.- Kaip tu... ,- šliaužiu atbula, lenkiuosi į priekį kol kakta paliečiu šlapią smėlį.

- Aš... ,- šnabždu.- Aš negaliu...

Viktoras atsistoja, suėmęs mane už liemens, pakelia ir priglaudžia prie savęs. Stoviu užsimerkusi, priglaudusi galvą jam prie krūtinės, ašaroms be perstojo riedant skruostais. Ar aplink kas nors vyksta? Kas nors vaikšto, ką nors kalba? Ar aplinkui dar yra kokių nors garsų, ar mes čia vieni? Viktoro rankos švelniai glosto man nugarą. Kas tu? Kodėl būnant su tavimi, visa kita tarsi pradingsta? Kodėl nuo tavo žvilgsnio negaliu nieko nuslėpti? Kaip tu sugebi viską suprasti? Kaip tu tai padarai? 

- Kaip?!!!- išrėkiu rankomis stipriai atsistumdama nuo Viktoro. Atsitraukiu. Stovime priešpriešiais, nuleidę rankas, žvilgsniais gręždami vienas kitą.

"Jo akyse - ugnis, o sieloje - randai." Užsikišk. Patylėk.

"Tavo širdyje - ledo krislai." Tylėk.

"Tavo akyse - skausmo okeanai." Tylėk!

"Tavo siela dega liepsnose."

- Nieko nebesakyk! Palik mane ramybėj! Palik mane...!,- rankomis griebiuosi už galvos, susigūžiu, nusigręžiu ir metuosi link vandens. Pėdomis pajutusi šaltas bangas, krentu ant kelių, rankomis atsiremiu į akmenuotą dugną.- Išeik! Palik mane ramybėj...! Nebekalbėk. Neprimink... Nekalbėk. Nesakyk to. Nebesakyk...

Vandens purslai tykšta man į veidą ir sumišę su ašaromis, teka kaklu.

- Leisk man viską pamiršti... Padarysiu bet ką,- šnabždu.- Bet ką...

Jaučiu kaip įsitempia visas kūnas. Aš mirsiu. Aš mirsiu. Aš miriau... Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų rudenį ir mano siela dega liepsnose. Ne, aš... nemirsiu... amžinai degsiu gyva...

Pašoku pajutusi kaip stiprios rankos suima mane, lengvai iškelia iš vandens ir kažkur neša. Užsimerkusi apsiveju rankomis Viktoro kaklą. 

- Pasakyk... pasakyk, kad viskas buvo ne taip... ,- šnabždu padėjusi galvą jam ant peties.

"Ne, tikrai ne taip. Viskas buvo daug baisiau." Kažkur tolimoje skamba piktas grubus juokas.