3 dalis.

Laikas: 2019 m. sausio mėn.

Mes niekada nesimatėm.

Aš nematoma -

Nuobodi,

Kasdieniška,

Dydžio sulyg atomais.

Visgi... Kas labiausiai užknisa:

Tu skambi kaip mano muzika.

Per radiją netikėtai nugirdau, kad naktį iš sausio 18-osios į sausio 19-ąją, t.y. šiąnakt, susidarys įdomus planetų išsidėstymas, kuris palies svarbias mūsų gyvenimo sritis. Astrologė (toje pokalbio atkarpoje, kurią girdėjau, ji neprisistatė) pasakojo, kad tuo metu labai svarbu būti harmonijoje su savimi. Kalbėjo labai rimtai. Nors ir skubėjau išeiti iš namų, suklusau - visgi į rimtus dalykus aš visada reaguoju rimtai. Na gerai, ne visada. Dažniausiai. Gerai jau gerai! Dažniausiai ne. Bet šitą priėmiau rimtai. Taigi, astrologė kalbėjo apie vidinę harmoniją. Ji labai įtaigiai pasakojo, kad susitaikę su savimi būsime visiškai atviri mūsų laukiantiems pokyčiams ir juos priimsime lengviau, taip pat teigė, kad nereikėtų bandyti tų įvykių pakeisti, nes jie reiškia, kad kažkas mūsų gyvenime turi baigtis ir tą kažką turime paleisti tarsi pasenusį daiktą. Ji nepasakė kas yra tas "kažkas" - tai individualu, priklausomai nuo to, kaip gyvenome iki šiol. "O jei negyvenai?"- iš karto užveda diskusiją mano nuostabusis protas. "O ką tada turi paleisti?" Na, galbūt tuomet turėtum ką nors įsileisti - atsakau. Bet šis atsakymas jo netenkina, todėl ataka tęsiasi: "Jeigu negyvenai, tada nieko nesukūrei. Kaip gali ką nors įsileisti... į niekur?" Apsivilkusi pūkinę žieminę striukę, savo 40 kvadratinių metrų bute intensyviai ieškau pirštinių, todėl į filosofines diskusijas leistis neturiu laiko. "Neturi ką pasakyti? Taip ir galvojau. Taigi tu iš tų, kurie negyvena, bet galvoja, kad gyvena puikiai". Taigi, taip mes su juo ir gyvename - nuolatinėje diskusijoje, tačiau šiuo metu aš užsiėmusi žemiškai banaliomis pirštinių paieškomis, todėl apsimetu neišgirdusi to akivaizdaus spardymo į užpakalį. Koridoriuje intensyviai kuičiuosi ant komodos stovinčioje rankinėje (Kas perka tokio dydžio rankinę? Čia net ne gyvenimas - čia galaktika telpa! Te atleidžia man visi astronomai už šį šventvagišką palyginimą) ir iš paskutiniųjų stengiuosi mąstyti apie tas prakeiktas pirštines, kad tik kažkuo užimčiau eterį. Akys nukrypsta į šalia rankinės gulintį katiną. "Negali sau pripažinti..." Štai kur jos! Dar niekada nesijaučiau tokia laiminga ką nors pertraukdama. Čiumpu minkštas smėlio spalvos pirštines iš po akivaizdžiai tuo nepatenkinto katino sėdynės. Buto raktus randu ties uodegos galiuku. Kartais man atrodo, kad šis, nemalonaus charakterio, tačiau akims visai malonios pilkos spalvos gyvūnas yra tiesiog ieškomų daiktų G taškas. Arba turi telepatinių galių ir žino ko man prireiks. Įdomu, ar katinas galėtų gauti Nobelio premiją už žinojimą ko nori moteris?

Vis dar neužsisegusi striukės išlekiu pro duris ir, paskubomis jas užrakinusi, pasileidžiu laiptais žemyn (Ir koks idiotas man pakišo mintį apie butą penktame aukšte?). "Kur tu skubi? Taigi tu dirbi sau". Štai tas idiotas. Aš skubu, nes... aš visada skubu. "Kur?" Prasideda... Atidarau laiptinės duris ir kaktomuša susiduriu su Viktoru:

- Labas! Meina... čia tu?

- O į ką tau panašu?- įžūliai atlošiu galvą, kad pažvelgčiau į jo, maždaug dviejų metrų aukštyje, esančias akis.

- Hmmmm... ,- šypsosi savo velnio šypsena. - Niekada nemačiau tavęs tokios... susivėlusios.

- Būna dienų kaip tyčia. Naktų ypač,- sušnypščiu ir nusisukusi nueinu.

- Kada ateisi....

- Paskambink!- sušunku skubėdama per daugiabučių kiemą.

- Bet tu man neatsiliepi!- ataidi atsakymas.

- Verslas! - rėkiu kiek plaučiai leidžia. Taip, dabar visiems, gyvenantiems trijų kvartalų spinduliu, kaip dieną aišku, kad jų kaimynė yra ne šiaip kokia valstybės tarnautoja. Nuostabu...

"Šalta." Eik po velnių, neturiu laiko, automobilis čia pat. "Tas pusė kilometro iki aikštelės?" Koks tau skirtumas? Tu gi šiltai tupi mano galvoje. Susirūpino jis, matai. "Prisimeni kaip tada iš lempos tau pakilo temperatūra? 39,7! Jaučiausi kaip pragare." Pagaliau! Gavai ko nusipelnęs. Plačiai nusišypsau. 1:1 lygiosios. Manau, tau ne pro šalį būtų dar pavirti. O gal sutiksi su kompromisu ir šiandien užsičiaupsi? Temperatūra iš lempos? Cha! Kad tu žinotum ką aš dar galiu padaryti iš lempos. Prisimeni, kai mano širdies draugas... "Tu neturi širdies". Ačiū, kad priminei.

Skubiu žingsniu perbėgu gatvę neleistinoje vietoje ir keliauju iki automobilių stovėjimo aikštelės. Nuo pat ryto snigo, todėl aplink balta. "Sustok." Ką? Sustoju kaip įbesta. "Eik į mišką." Na... Jaučiu kaip kojos pačios apsuka mane 180 laipsnių kampu. Tai dabar turėsiu grįžti visą nueitą kelią? Palauk, tu dar atsiimsi. "Sustok." Sustoju. Jis tyčiojasi iš manęs. "Atsimerk." Na, iš tiesų artėjanti pilnatis kažkaip keistai veikia žmogaus protą - aš juk visą laiką atsimerkus, kaip kitaip rasčiau kelią? "Kokio velnio tu bėgi?" Manau, kad velnias čia niekuo dėtas, bet nutyliu. Lėtai patraukiu proto padiktuotu maršrutu. Priėjusi gatvę (taip, toje pačioje vietoje, kur pėstiesiems eiti draudžiama), tvarkingai pasižiūriu pirmiausia į kairę, paskui į dešinę ir, įsitikinusi, kad niekas netrukdys man kirsti važiuojamąją dalį, pereinu į kitą gatvės pusę. "Žiūrėk, šerkšnas!" Kas? O tu dar ir romantikas? Ar neturėtų protas būti logiškas ir spjauti į vaizduotę žadinančias aplinkybes? Taip ir maniau, kad mano galvoje nieko gero nėra. Lėtai einu apsnigtu šaligatviu. Užsisegu striukę (taip, tik dabar). Sukišu rankas į kišenes - nežinau kur įsidėjau pirštines.

Miškas. Gerai. Apsnigtas miškas yra labai gražus. Keista, bet šią žiemą dar jame nebuvau. Prasilenkiu su moterimi, vedžiojančia rudą retriverį. Šuo džiaugsmingai snukiu aria vagą minkštame sniege. "Matai kaip džiaugiasi paprasčiausiu dalyku?" Automatiškai nusuku akis nuo šuns ir įsmeigiu žvilgsnį į kelią priešais save. Tas gyvūnas net nesupranta ką daro. "O tu?" Klausyk, aš galiu tiesiog nusiimti šaliką ir tu vėl visa esybe pajusi tuos stebuklingus skaičius - 39,7. Piktdžiuga atsispindi mano kreivoje šypsenėlėje - štai veiksmingas būdas nutildyti tam įkyruoliui.

Perėjusi gatvę (šįkart ten, kur galima) atsiduriu netoli pėsčiųjų tilto, už kurio driekiasi miškas. Keista, bet prieš įsigydama būstą šiame rajone, net nepasidomėjau kas yra aplink. Taip, mano gyvenimas labai užimtas svarbiais dalykais ir jame nėra vietos tokioms smulkmenoms kaip gyvenamosios vietos aplinka. Ir taip, sarkazmas yra mano antra gimtoji kalba.

Sliūkinu takeliu po apšerkšnijusiomis medžių šakomis tilto link. Žinau, kad tradiciškai jo viduryje sustosiu. Net nebežinau kodėl tai darau. Kodėl? Kai prieš gerus šešis metus, vasaros pabaigoje, atsikrausčiau į man tuo metu visiška jaunatviška laisve dvelkiantį naują butą (taip, tada buvau palyginti jauna), ant tilto ateidavau ko ne kas vakarą. Atsisėdusi jo viduryje stebėdavau pravažiuojančius automobilius. Atsirėmusi į turėklus sėdėdavau tol, kol sutemdavo, užsižiebdavo šviesos, atvėsdavo oras, nutildavo paukščiai, tiltu nebevaikščiodavo žmonės... ir jausdavausi tokia laisva... tokia gyva... Taip, jaunystė yra ypatingas laikas. O paskui aš tiesiog pasenau. Ne amžiumi. Patirtimi. Tai atskira istorija. Kaip ir daugybė kitų, sukūrusių mane tokią, kokia dabar esu.

Staiga suprantu, kad stoviu pačiame tilto viduryje ir žvelgiu į automobilių srautą. Kiek laiko? Nežinau. Apsidairau. Atsidūstu. Nuleidusi akis patraukiu link miško. Net pro storą debesų sluoksnį prasprūstantys pavieniai saulės spinduliai, atsispindėdami sniege erzina mano jautrias akis.

Prisimenu kaip ankstyvą rudenį čia rinkau kankorėžius vienai mokymų programai. Buvo toks šiltas vakaras. Tas pats, kai planavau mokymų grupei pasakoti apie praeities bagažą. Jiems patiko. Man - ne.

Kiekvieną kartą, kai pasakoju mokymų dalyviams apie kokią nors teoriją arba pateikiu kokį nors pavyzdį... kiekvieną kartą tame yra dalis manęs, mano gyvenimo, mano patirties. Ne, man nepatinka mano patirtis. Kad ją velnias... Tikriausiai ir velniui nepatiktų - viskas jam būtų jau matyta, nuobodu.

Einu apsnigtu miško takeliu. Spūdinu tarsi paklydęs šuo. Jei turėčiau uodegą, ji tikrai būtų paspausta tarp kojų. Ant peties nešuosi rankinę - taip, tą, galaktikos dydžio. Kad ją velnias.... Ne, ji taip pat velniui nepatiktų. Joje nėra jokių paslapčių ar nuodėmių įrodymų. "Velnias!" Mano akys staiga plačiai atsimerkia. Kai sakau, kad plačiai, tai reiškia, kad panašiai kaip plekšnės - didelės ir nieko nemato. O, visai spėjau tavęs pasiilgti? Kur buvai dingęs? "Mąsčiau." Kaip netikėta! O kuo dar galėtum užsiimti? Ne, neatsakyk, atsiprašau už klausimą, nenoriu žinoti atsakymo. "Žinai." Taip, pati prisiprašiau šios į realybę grąžinančios pastabos.

Siaurame miško takelyje prasilenkiu su keliais praeiviais - jie juokiasi, džiaugiasi nuostabiais vaizdais. Tuo tarpu aš einu taip, tarsi braučiausi pro džiungles - kiekvienas žingsnis reikalauja didžiausių pastangų ir tuo pačiu kiekvienas mano žingsnis tvirtas ir skubrus. Taip eina žmogus, kuriam kažkas pasakė, kad miško viduryje yra užburtas lobis, kuris išlaisvins iš visų gyvenimo kančių.

Nematau nieko aplink, einu automatiškai, tarsi net ne aš spręsčiau kur žengsiu kitą žingsnį. "Eik tu peklon!" Tiesiai į dešimtuką! Bent kartą sutarsim dėl galutinio tikslo! "Pažiūrėk į kairę!" Galva tarsi pati pasisuka nurodyta kryptimi. Bet... Ten tik apsnigti medžiai? Nejučia papurtau galvą ir traukiu toliau. Bet kokiu atveju, traukiu nežinoma kryptimi (taip, su navigacija turiu sunkumų). Kas sakė, kad reikia klausyti proto balso, tikriausiai net neturėjo proto. Kaip kitaip? Jis ką tik liepė man žiūrėti į medžius. Garsus juokias išsiveržia nevaldomai ir aš akimirkai užsimerkiu.

- Atsiprašau...

- O šūdas!- net pašoku pajutusi kaip į kažką atsitrenkiau.- Ne... Nemačiau Jūsų.

- Ne, tai aš nemačiau,- tiesiai į mane žvelgia dvi švelnios žalios akys.

Sustoju. Negaliu atitraukti žvilgsnio.

- Aš... turiu problemų... su....,- mekenu.

- Aš irgi,- nusijuokia iš pažiūros mano amžiaus vyriškis. - Minus du su puse. Išėjau be akinių, atsiprašau.

- Aš ne... aš turiu problemų su protu,- žiūriu nekaltomis plekšnės akimis kol suprantu kaip tai skamba. - Aaaaaa... Ne tai norėjau pasakyti....

Priešais save lyg sapne matau sulėtintą vaizdą: nepažįstamojo akys plečiasi, tada susitraukia, vėl plečiasi, tada pasigirsta toks nevaldomas juokas, kad pradedu juoktis ir pati.

- Ne... aš... Aš... man viskas gerai... ,- bandau teisintis, bet iš juoko negaliu ištarti jokio rišlaus sakinio. "Tai bent - miške sutikti nepilno proto asmenį - jokia tai naujiena..." Mano juokas nustelbia tą įkyrų balsą.

- Aš atsiprašau,- taria nepažįstamasis.- Viskas gerai, pats kaltas. Ne, aš nesikabinėju miške prie moterų,- juokiasi.

- Aš irgi paprastai nesikabinėju prie vyrų,- vėl jaučiu, kad pasakiau kažką ne visai taip, kaip norėjau.

- Gaila, kad einame į skirtingas puses,- vis dar besijuokdamas atsako mano netikėtas pašnekovas juodu, kelius siekiančiu paltu.

- Na, aš nesitikėjau tokiomis aplinkybėmis su kažkuo susipažinti,- toliau bandau teisintis nejučia eidama atatupsta.

- Aš kaltas,- vėl šypsena ir akys, nuo kurių negaliu atitraukti žvilgsnio.

"Jis malonus."

Taip taip, užsikišk.

Jis nueina. Žiūriu pavymui tarsi užhipnotizuota tų akių. "Ei, paklausk kokio idiotiško klausimo, ale "kiek valandų?" ar panašiai."

Užsikišk.

Apsisuku ir toliau einu savo nežinomu maršrutu.

"Žiūrėk - kelmas!" Tai bent naujiena mano gyvenime. Šįkart net neatsisuku pasižiūrėti į tą man rodomą gamtos šedevrą. Einu takeliu nebežinodama nei kur einu, nei dėl ko. Ko tu mane čia atvedei? "Harmonija." Taip, tu be galo konkretus. "Tau reikia harmonijos." Viskas, ko man reikia, tai naujas gyvenimas. "Gyvenimas ne guminis." Dar viena "naujiena". Aš taip sakau per mokymus. Gyvenk, svajok, kurk, nieko nebijok, daryk tai, ką nori... gyvenk.

Gyvenk.

"Sarkazmas juk tavo antroji kalba, ar ne?" Taip.

"Kaip sekasi gyventi?" Eik velniop.

"Kas tu?" Mano vardas Nomeda. Aš esu patyriminių mokymų lektorė, metodinio centro įkūrėja, socialinė darbuotoja, mokymų programų autorė, recenzuotos Metodinės-praktinės priemonės "Streso valdymas" autorė....

"Šūdą tu valdai." Sustoju.

Šūdas yra daiktavardis, kas reiškia, kad tai apčiuopamas dalykas... "Lia lia lietuvių filologė be diplomo kalba."

Eik tu...

"Žiūrėk, koks medis. Kada matei apsnigtus medžius?" Kai man buvo penkeri.

"O paskui?" Paskui mano gyvenimas tapo tuo daiktavardžiu.

"Apsidairyk." Į ką čia žiūrėti? Sniegas aplink. Šūdinas sniegas. Šaltas.

"Tavo akyse - ledo krislai..." Taip, tik mano protas gali sugeneruoti tokius nuostabius dvieilius beprasmiškose situacijose. "O mama kalbėjo tau - netikėk tuo mėlynakiu..." Tai bent išmonė! Ir iš kur tu pas mane toks atsiradai? Tiksliau - ką aš be tavęs daryčiau?

"Eitum šikt." Bent kažkas apčiuopiamo iš manęs išeitų.

Giliai įkvepiu. Užsimerkiu. Nepaisant to, kad stoviu viduryje kelio. Iškvepiu. Vėl įkvepiu. Jaučiu kaip plaučius pripildo šaltas oras. Taip, gerai, susikaupk. Kokį velnią čia veiki? Turėjau senausiai būti darbe ir tikrinti sąskaitų suvestines. Bet aš miške. Taip taip, protas atvedė mane į mišką. Taip - protas tai padarė, ne kas kitas. Ne, ne vyras. Protas. Taip, suprantu kaip kvailai skamba. Taip, turėtų būti... "Užsičiaupk."

Atsimerkiu. Akys automatiškai prabėga maršrutu "kairėn-dešinėn". Atseit - jokio pavojaus. Gerai, kas toliau?

Negana to, kad stoviu viduryje miško takelio, aš išvis nebežinau ar turėčiau eiti toliau, ar apsisukti ir eiti atgal (tikriausiai šis sprendimas būtų... protingiausias.... ne, su protu nebenoriu bendrauti jokiais klausimais). Man iš dešinės - nedidelė aikštelė, apsupta medžių. Jos viduryje - kelmas. Toks vienišas kaip... Kaip poetiška. Iš kairės - tankūs medžiai. Priešais ir už nugaros - takelis, galiu apsisukti arba eiti į priekį. "Eisi tiesiai - žirgą prarasi, eisi kairėn - gyvenimo neteksi." Gerai, renkuosi kelmą. Dar kartą giliai įkvepiu, iškvepiu. Atrodo, lyg ir akyse prašviesėja. Nieko panašaus,- raminu save.- Čia tik sniegas. Tarsi pajutusi viso to beprasmiškumą, pasuku dešinėn, kelmo link. Numetu "galaktiką" ant žemės ir atsisėdu ant kelmo lyg sėsčiausi ant patogiausios sofos. Pirštų galiukais liečiu purų sniegą.

Na, ką man dabar daryti?

Tyla.

Užsimerkiu, lėtai lenkiuosi į priekį kol kakta paliečiu kelius. Delnai pilni sniego. Suspaudžiu jį, jaučiu kaip pradeda tirpti. Nepaleidžiu.

Kas tu?

Aš esu...

Galvoje visiška tyla. Kaip ir aplink mane. Šaltas oras su kiekvienu įkvėpimu plūsta į mane, užpildo kiekvieną kūno ląstelę.

Kas tu?

Tyla.

Aš esu... Aš esu... Aš niekada nebuvau...

Sniegas mano delnuose pamažu ima virsti ledu, jaučiu kaip kimba prie sušalusios odos.

Paleisk.

Negaliu.

Įsileisk.

Kas...

Kas jis? Mama, kas jis?

Iškvepiamas oras plūsta garų pavidalu. Mano užmerktos akys mato jį, apsupantį mane tarsi rūkas. Tarsi apsiaustas, už kurio manęs niekas negali matyti. Už kurio manęs niekas negali rasti. Negali. Niekas. Negali rasti... Pirmą kartą jį išvydau, kai buvau penkerių. Sėdėjau ant grindų susigūžusi, nugara atsirėmusi į lovą, apsikabinusi sulenktas kojas, kakta liesdama kelius. Jaučiau kaip daužosi širdis, kaip greitai kvėpuojant kilnojasi krūtinė, kaip... iškvepiu orą, kuris virsta rūku. Įsivaizdavau, kad jis tarsi skraistė apgaubia mane ir po ja manęs niekas negali matyti. Niekas negali manęs matyti. Negali manęs matyti. Negali matyti. Negali rasti. Jis negali manęs rasti. Įkvėpt, iškvėpt... Tada staiga atsimerkiau. Tą akimirką aš giliai tikėjau, kad aplink mane nieko nėra, niekas nevyksta. Keista, tačiau iš tiesų mačiau tik balkšvą rūko skraistę. Dabar suprantu, kad tai buvo tik iliuzija. "Bėk." Tai buvo pirmas žodis, kurį jis man pasakė. Sarkastiška, na, daugelio pirmas žodis būna "Mama". Tik ne jo. Tik ne mano palydovo ir nuostabaus pašnekovo, kurio tada dar nepažinojau. Jei tuomet būčiau žinojusi, kad jis lydės mane visą gyvenimą, būčiau nieko neatsakiusi, nereagavusi, ignoravusi. Bet man buvo penkeri, todėl aš tiesiog aklai paklusau tam balsui mano galvoje ir pabėgau iš buto ketvirtame aukšte. Kai paliečiau laiptinės duris, mane gaubęs rūkas staiga išsisklaidė. Viskas. Kiemas. Akys dairosi: kairėn-dešinėn. Kas... "Tu pirma išmokai megzti." Ką? "Tu nemoki skaityti, nemoki rašyti, tu nemoki... tu nemoki... tu nemoki nieko." Kas čia per skaičiuotė?

- Tu nemoki šokti!- linksmas mergaitiškas balsas išplešia mane iš prisiminimų.

Staigiai atsimerkiu ir pakeliu galvą nuo kelių.

- Auč... ,- suprantu, kad nutirpo kaklas. Jaučiu delnais tekantį ištirpusį sniegą.

Apsidairau vien akimis, nepajudindama galvos - kairėn-dešinėn - porelė paauglių, eidami takeliu smalsiai žiūri į mane.

Tai čia ta žadėta harmonija miške? Jeigu nuo harmonijos taip skauda kaklą, velniop ją. Sunkiai, lėtai pasuku galvą - kairėn-dešinėn. Paauglių porelė jau nuėjusi takeliu ten, iš kur aš atėjau.

Ką aš turėčiau daryti? Kam tu mane čia atvedei?

Tyla.

Kalbėk su manim.

Kommst du zu mir und sprichst!

Kūnas šiek tiek virpa nuo šalčio. Nebejaučiu rankų pirštu. Atlošiu galvą ir žvelgiu į medžių viršūnes. Mažulytės snaigės, vėjo sujudintos, lėtai leidžiasi nuo šakų. Warum? Wer ich bin?

Aš esu Nomeda.

Wie viel kostet es?

Everything.

Tik dabar pajuntu kaip ašaros teka per mano kaklą. Užsimerkiu. Jaučiu kaip mažutė snaigė nutūpia ant mano veido, ištirpsta ir lyg ašara nuteka skruostu.

Wie viel... ? Unendlichkeit.

--------------------------------------------------------------------------------------

Jaučiu kaip pulsuoja smilkiniai. Nežinau ar nuo alkoholio, ar nuo užplūdusių jausmų. Sėdžiu nuleidusi galvą, ašaros teka veidu. Nevalingai paliečiu kailinių apykaklę - šlapia. Automobilyje tylu. Jausmas toks, lyg įsielektrinęs oras vibruoja ir niekas nedrįsta pasakyti nei žodžio, kad nesukeltų trumpojo jungimo. Ar man tęsti? Ar GALIU tęsti?
- Po to... grįžau namo,- sukūkčioju.- Nežinau kaip parėjau, neprisimenu. Sukosi galva, supratau, kad negalėsiu vairuoti. Tik tiek ir supratau. Automatiškai užlipau laiptais, atsirakinau duris, nusivilkau kailinius - numečiau tiesiog ant grindų...

Tiesą sakant, ant grindų numečiau viską: rankinę, kailinius, batus. Eidama į kambarį, su pasišlykštėjimu traukiau nuo savęs drabužius, kol likau visiškia nuoga.  Ėjau ramstydamasi į sienas, lyg kas siurbtų iš manęs energiją. Ašaros ištisomis srovelėmis plūdo iš akių.
- Tai ne mano... tai ne mano... ,- blioviau mesdama drabužius kur papuola.- Nebenoriu to... Kaip man viską nusimesti, nusinerti... Tai ne mano. Viskas ne mano... ,- pajuntu kaip pritrūkstu kvapo, akys užsimerkia ir aš suklumpu kambary ant grindų.
- Tai ne aš. Tai išgalvota,- kvėpuoti darosi vis sunkiau.- Viskas, ką sakau apie save... kaip save rodau. Tai netikra... ,- ašaros gniaužia balsą. Noriu šaukti, išrėkti viską, kad tai paliktų mane amžiams, bet tik šnabždu.
- Tai ne mano... Mama, kas aš? Kas tas vyras? Kodėl jis tai padarė? Mama...
Rankos pačios tiesiasi į priekį, kakta siekiu grindų.
- Mama, kodėl man niekada nepapasakojai?
Ant veido krenta nuo ašarų šlapi plaukai.
- Mama, kas aš? Aš juk nieko nepadariau, ar ne?
Delnais įsiremiu į sofos kraštą. Noriu klykti, tačiau iš gerklės pasigirsta tik trūkčiojantis cypimas.
- Man bloga... Mama, man taip bloga... Ar gali išlaisvinti mane iš to...
Atsigulu ant šono ir susiriečiu embriono poza.
- Tos akys buvo rudos kaip gyvatės... Nejaugi nematei?
Tačiau mano vaizduotės nupieštas mamos paveikslas tik žvelgia į mane šaltu žvilgsniu ir tyli.
Krečia šaltis, bet nenoriu pasijudinti, nenoriu net prisiliesti prie jokio savo rūbo. Nenoriu ir minkšto pledo, sušildydavusio tamsiais rudens ir žiemos vakarais. Nenoriu net savo odos. Išsinerčiau iš jos tarsi... Išsinerčiau ir pagaliau būčiau savimi. Apnuogintais randais, sudaužyta siela, ledine širdimi.

- Bet aš tokia esu!- šaukiu. Jaučiu kaip prisiminimai lyg kirminai šliaužia mano kūnu, susijungdami ir virsdami oda. Išsineriu iš kailinių. Iš užmerktų akių nevaldomai plūsta ašaros.
- Visa tai ne mano... Tai ne aš... ,- šnabždu užvertusi galvą į lubas.- Kaip tai atsitiko?
Delnais trinu šonus, nuo megztinio rašto jau dega oda, bet negaliu liautis. Staiga kažkas stipriai suima mano rankas.
- Aaaaaa... ,- nuo verkimo gergždžiantis mano balsas persmelktas skausmo. Noriu išsilaisvinti, bet negaliu. Šiaip ne taip praplėšiu nuo ašarų ir blakstienų tušo sulipusius akių vokus. Priešais mane Vaidas, nepatogiai persisvėręs per tarpą tarp sėdynių.
- Nurimk,- šnabžda prisitraukdamas mano rankas prie savęs.- Viskas gerai. Gali nepasakoti jei nenori,- ramina.
Vėl pajuntu oda šliaužiančius kirminus. Nusipurtau.
- Noriu... Man reikia... ,- veblenu.
Slavka kiša man puodelį.
- Padidinta dozė, specialiai tau,- sako.
Vaidas paleidžia mano rankas ir aš čiumpu puodelį. Suspaudžiu delne. Truputis skysčio išteka per kraštą ir nuvarva ant mano sėdynės. Prikišu puodelį prie lūpų, tačiau jaučiu, kad negalėsiu išgerti - visas kūnas trūkčioja nuo raudos. Slavka tiesia man popierinę nosinaitę.
- Ačiū,- šnabždu. Priglaudžiu nosinaitę prie akių. Vargu ar tai padės.
- Šiek tiek atsigavusi, parašiau... Mantui žinutę, kad laukiu jo namuose... noriu pasikalbėti. Jis grįžo, mes susiginčijome ir štai aš čia,- tęsiu neklausdama ar jie nori klausytis. Man nerūpi ar jie nori klausytis. Aš noriu kalbėti. Pirmą kartą jaučiu nevaldomą norą viską papasakoti, išversti visa tai iš savęs tarsi iš didžiulio perpildyto indo.
- Juk ne dėl Manto,- sako Vaidas.
Žvilgteliu į jį pro užtinusius vokus. Ar tu žinai atsakymus į visus dar neužduotus klausimus?
- Papasakok apie tai, kas ne tavo,- prašo Raika - trumpam net buvau jį pamiršusi.
- Ei, gal nereikia,- pertaria Slavka, mesdamas į jį reikšmingą žvilgsnį.
- Ne, viskas gerai,- nutraukiu ginčą.- Aš pati noriu,- pasakau kaip galėdama tvirčiau.
Vyrai susižvalgo.
- Kas tas Viktoras?- vėl klausia Raika.
Suprantu tai, kaip leidimą tęsti.