5 dalis.

2017 m. birželio mėn.

Nuo visos šitos valakitos man norisi parūkyti - ridenu maišus į butą ir keturpėsčia ropoju per slenkstį. "Tai bent vaizdai! Tai bent poza!" Repetuoju gi baletui. "Šliaužetui." Užsičiaupk.

Atsigulusi ant nugaros, koja siekiu durų rankenos, kad jas uždaryčiau. "Čia jau tingumo viršūnė." Nusikalimo. Durys trinktelėdamos užsidaro. Guliu sunėrusi rankų pirštus ant krūtinės. Beveik kaip grabe, tik kojos iškeltos viršun ir atremtos į duris. Įdomu, galima tokia poza laidoti? O jei įtraukčiau tai į testamentą? Gal tapčiau kokios nors naujos laidojimo tradicijos pradininke. Skamba gerai. Rimtai, noriu parūkyt. "Po šitiek metų - apsivemsi." Įmanoma. Vis tiek noriu. Kokių velnių tada tie balkono baldai jei ne rūkymui ir kavos gėrimui. Sėdėčiau sau... "Eik padėk varškę į šaldytuvą kol nesurūgo." Taip, tada tikrai apsivemčiau.

Sunkiai verčiuosi ant šono ir bandau stotis. Kažkoks virpuliukas krečia kūną. Taip, reikia parūkyt.

------------

- Kur dingo supistas pakrovėjas!.. ,- atskrieja suirzęs moteriškas balsas iš kaimynų buto. Sėdžiu užsikėlusi kojas ant balkono turėklo. "Pristabdyk arklius, jau pusės pakelio neliko." Čia tik ketvirta. "Aš tau pasakysiu kelinta, kai melsies klozetui." Paskutinį kartą meldžiausi antram kurse, tai manau, kad tas dievas seniai nuo manęs nusisuko ir jau nebelaukia. "Tu nusisukai ir atsukai su..." Yra svarbesnis klausimas - kažkur dingo trys valandos, gal gali pasakyti kur? Išpučiu cigaretės dūmus. "Taip. Mąstei apie tas akis..." Tiek to. Daugiau klausimų neturiu.

Juodoje keramikinėje peleninėje užgesinu nuorūką ir lėtai slenku į kambarį. Noriu kavos. "O raugintų agurkų?" Labai juokinga.

Virtuvėje įjungiu kavos aparatą. Jo raudona akis ima intensyviai mirksėti. Į dėklą įspraudžiu kapsulę ir tarsi prie šviesoforo, laukiu žalios spalvos - atseit, jau duotas leidimas paleisti į puodelį čiurkšlę sintetinio marmalo, kodiniu pavadinimu Cafe au lait. Trys, du, vienas... Startas! Nuspaudžiu rankenėlę į kairę ir einu pasiimti ledo. "O normalaus aparato neužgyvenai?" Čia dovana. "Neužgyvenai." O ką aš išvis užgyvenau? "Šitą butą." Aaaaa, taip. Geri laikai buvo. Metu į kavos puodelį tris ledukus ir einu atgal į balkoną. Kažkur ties kambario viduriu išgirstu skambutį į duris. Kažkas užuodė mano kavą - kaip reklamoje. Cha, cha. Kam dabar nebėga šaltas vanduo? Padedu puodelį su kava ant staliuko ir grįžusi į virtuvę, nukabinu nuo kabliuko rūsio raktus, pasiruošusi paduoti tam vargšeliui, likusiam be šalto vandens per pačius karščius. Atidarau duris net nepažiūrėjus per akutę, velniop, noriu kavos.

- Mano rūsys antras... ,- nutylu taip pat staiga kaip ir prasižiojau. Už durų - Viktoras su juodu krepšiu ant peties. 

- Būčiau pakvietęs į kitą vietą, bet negaliu atsakyti moteriai, tad tiks ir rūsys,- laiptinėje nuaidi linksmas juokas. "Į kitą vietą? Šok iš kelnių, gulk į lovą!" Aš su suknele, idiote.

- Maniau, kad kažkam nebėga vanduo,- numetu raktus ant komodos, praveriu plačiau duris ir nusišypsau.

- Na, su vandeniu lyg ir viskas tvarkoje,- palinksta link manęs ir, lyg sąmokslininkas apsidairęs į šalis, šnypšteli: - Aš čia su karine užduotim.

Nesusilaikau nenusijuokusi:

- Kokia?

- Panaudodamas fizinę jėgą bandžiau susidoroti su akivaizdžiai priešiškai nusiteikusiais obuoliais ir apelsinais,- praveria krepšį.- Kažkas tai gavosi... ,- traukia iš krepšio balto vyno butelį, žybteli akimis.

- Ar operaciją laikysite pavykusia?- tiesia man butelį. Tik dabar pastebiu, kad ant jo kairiojo riešo užrištas raudonas siūlas.

- Įeik,- traukiuosi atbula. Kūnu nubėga virpuliukas, nežinau kur dėti rankas, tad čiumpu iš Viktoro butelį. Nuleidžiu akis, tačiau šypsausi nuo ausies iki ausies. "Užsidaryk stalčių, nes dantis pamesi."

- Žinai, aš čia turiu kavos, gal... Tu rūkai?- kažką vapu.

- Kavos rūkyti neteko, bet visada esu atviras naujovėms,- juokdamasis nusiima nuo peties krepšį ir deda ant komodos šalia mano rankinės. "Pavarei, moterie, nuo dūšios."

- Klausyk, mano protas jau neveikia, eik į balkoną, aš paieškosiu kamščiatraukio,- kaip prisidirbęs katinas staigiu judesiu neriu į virtuvę. Girdžiu kaip Viktoras uždaro buto duris. "Tu nemoki meluoti." Įsižeidei? Yra tokia knyga "Protas turi širdį" - ten tikriausiai apie tave rašo. 

- Turiu pasiūlymą.

Atsisuku kaip į uodegą įkirpta. Virtuvės tarpdury stovi Viktoras ir šelmiškai žiūri į mane.

- Taip?- jaučiu kaip nevalingai virpa kojos, tad viena ranka įsirėmusi į stalviršį, kita - į šoną, bandau demonstruoti "čia nieko nevyksta" pozą.

- Pirmoje laiptinėje galima užlipti ant stogo,- Viktoras nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Tikriausiai mano povyza atrodo arba juokinga, arba neįtikinama. "O jo akyse..." 

- Ant stogo?- iš paskutiniųjų stengiuosi nepargriūti. Išriečiu į šoną užpakalį - gal pasieksiu spintelės kraštą ir kažkaip stabilizuosiu padėtį.- Ką ten veiksim? Stebėsim priešo pozicijas?- bandau nukreipti dėmesį, tačiau Viktoras nenuleidžia nuo manęs akių. Dabar tikriausiai esu panaši į S raidę. "Šliaužetas. Pirmas veiksmas. Gulbinas virtuvėje." O ar neturėtų viskas prasidėti nuo gulbės, ne nuo gulbino? Pirmas veiksmas gi yra apie... Palauk, ką jis ką tik sakė? Sumirksiu ir pakeliu į Viktorą nekaltą veršelio žvilgsnį.

- Kadangi po valandos sutems, tai stogas gal ir nebloga mintis,- bandau suktis iš padėties ir neparodyti, kad įsitraukusi į vidinę diskusiją, negirdėjau ką jis ką tik pasakė.

- Radai kamščiatraukį?- Viktoras prieina prie manęs. Išsitiesiu. "O dabar tai bus veiksmo."

- Ką tokį? Aaaaa... Yra. 

- Butelis tau už nugaros.

"Veltui laiko nešvaisto."

Kol stoviu negalėdama nieko pasakyti, Viktoro ranka neria man už nugaros ir pačiumpa butelį.

- Aaaaš pasiimsiu rūkyt,- numykiu ir šaunu į balkoną. Per nugarą laksto visas skruzdėlynas. Pasipurtau. Didelis skruzdėlynas, didelių juodų skruzdėlių.

"Paimk ir prezervatyvų." Skruzdėlyne nesimylėsiu.

"Ai, nemeluok."

Čiumpu nuo stalo cigaretes bei žiebtuvėlį ir nuleidusi akis grįžtu į virtuvę. Viktoras kiša butelį į krepšį. Praspūdinu pro jį ir iš stalčiaus išsitraukiu kamščiatraukį. Taip, dar kažko reikia. "Prezervatyvų." Neužimk eterio. Man reikia taurių.

Atidarau stiklines spintelės dureles. Taip. Vyno taurės yra... šios. Paimu dvi taures, apverčiu, kojeles įspraudžiu tarp pirštų. Vienoje rankoje taurės, kitoje - kamščiatraukis, cigaretės ir žiebtuvėlis. Atrodau tarsi Edvardas Žirkliarankis. Puiku. Nė kiek ir nesitikiu tam kalnui padaryti įspūdžio. Einu į koridorių. Viktoras tiesia man ranką:

- Duok, paimsiu ką nors.

Ištiesiu jam taures. Taip, man dar kažko tikrai reikia. "Pre-zer-va-ty-vųųųųųų." Prašiau neužimti eterio nereikšmingomis pastabomis. "Sužinosi reikšmę po devynių mėnesių." Viešpatie... Jeigu tu niekada nedingsi, tai mes būsim trise, o aš prie žiūrovų negaliu...
Batai. Įsispiriu į juodus laivelius.

- Galim eiti,- nusišypsau.