7 dalis.

Laikas: 2017 m. birželio mėn.

Pasukusi galvą kairėn, sutinku Viktoro akis. Kurį laiką žiūrime vienas į kitą. Viktoro žvilgsnis švelnus ir, regis, skverbiasi iki pat mano sielos gelmių. Taip giliai į mano pasaulį niekas niekada dar nebuvo nukeliavęs. Kartais norėdavau, kad tai padarytų Mantas. Maniau, jog tai galėtų mane išlaisvinti, tačiau jis niekada į panašius dalykus nežiūrėjo rimtai. Mantas - šaltas, logika besivadovaujantis vyras. Vidinis žmogaus pasaulis jam atrodo gilus ir pernelyg sudėtingas, kad norėtų jį suprasti ar bent pasistengtų išklausyti. Kas kartą bandydama jam papasakoti kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip, susidurdavau su abejingumo siena. Jausmai, romantika, emocijos - Mantui tai nesuprantama ir nereikalinga. Romantiškais poelgiais nė karto nepavyko prisibelsti į jo širdį. 

- Kas tau yra meilė?- klausdavau. 

- Meilė yra neracionalus dalykas, ne meilė svarbiausia,- atsakydavo. Tačiau kas visgi yra svarbiausia, per šešis kartu praleistus metus taip ir neatsakė. O aš vis klausdavau ir klausdavau, vis beldžiausi ir beldžiausi į jo širdį - kviesdama stebėti žvaigždes, vaikščioti naktiniame mieste, karstytis stogais, susisupus į pledą gerti vyną, važiuoti be tikslo pasirinkta kryptimi, virti karštą šokoladą, šokti po lietumi šiltą vasaros vakarą, su visais drabužiais vartytis paplūdimio smėlyje ar taškytis fontane vidury miesto... 

- Kad ir kur mes būtume, nepaleisk mano rankos... ,- užsimerkusi šnabždėdavau jam į ausį.

- Nenusišnekėk, mes ne paaugliai,- kiekvieną kartą nuleisdavo mane ant žemės, kad suprasčiau, jog gyvenu ne tarp rausvų debesų. 

- Pasakyk, kad mane myli...

- Sakiau prieš mėnesį, kol kas niekas nepasikeitė,- teištardavao ir nesuprasdamas žvelgdavo į mano drėgnas nuo ašarų akis.

"Tu ieškai kelio į jo širdį, o pas jį jos net nėra." Taip, dabar šią frazę naudoju kalbėdama apie save. 

- O ar yra kur nors žmogus, į kurio širdį galėčiau surasti kelią? Tiksliau, tas, kuris norėtų, kad ateičiau tuo keliu į jo širdį...

- Manau, kad taip,- išgirstu tylų Viktoro balsą visai šalia savęs. Krūpteliu. Negi pasakiau tai garsiai? Tik dabar susigaudau, kad žiūriu tiesiai į žvaigždėtą dangų. 

- Vik... ,- nežinau ką iš tiesų noriu pasakyti. Jaučiu šilumą, sklindančią nuo Viktoro kūno. Jis guli ant šono visai šalia manęs, ranka parėmęs galvą. Mano ranka beveik liečiasi prie jo marškinėlių. Kada jis čia atsidūrė? "Sakyta tau dar paauglystėj buvo - po pilną negerk." Aha, paauglystėj mano smegenyse buvo uždėta lentelė "Išėjau atostogų", todėl kai kurių gyvenimo pamokų taip ir neišmokau.

- Tu vieniša?

- Ne,- atsakau pažvelgdama į rudas Viktoro akis.- Turiu draugą. Jis... užsienyje. O tu?- klausiu, tačiau jis nieko neatsako, tik žvilgsniu glosto mano veidą. Jaučiu kūną užliejančią šilumą ir nejučia užsimerkiu.

- Išsiskyręs... ,- atsidūsta Viktoras ir atsigula ant nugaros šalia manęs.

- Seniai?- klausiu. Pirštų galais paliečiu jo dilbį.- Ką reiškia tavo tatuiruotė?

- Liepsnas.

Staigiai atitraukiu ranką, sugniaužiu pirštus, visų kūnu nesąmoningai atsitraukiu nuo jo per kelis centimetrus. Tai pajutęs, Viktoras ištaria:

- Nebijok, jos netikros.

Atsimerkusi pasuku galvą į jį. Viktoro akys įsmeigtos į dangų. "Ieško Grįžulo." Manau, kažko gilesnio, bet man užtektų ir Grįžulo. Pasisuku šonu, sulenkusi kojas sėduosi. Norėčiau susirasti cigaretes. Velnias. Net nežinau kur anąkart jas padėjau. Apsidairau. 

- Vik, kur yra Grįžulo ratai?- klausiu vis dar dairydamasi. Jaučiu, kad šiek tiek pinasi liežuvis.

- Štai ten,- atsako rodydamas šiek tiek kairiau nuo mūsų. Pasuku galvą, kad įsitikinčiau. 

- O čia - Mažasis,- sako rodydamas tiesiai virš mūsų. "Grįžulas kart du! Lūkesčiai viršyti du kartus. Dabar būtų tavo eilė ką nors parodyti..." Parodyk geriau kur cigaretės... Štai! Persisvėrusi per Viktorą, siekiu cigarečių ir žiebtuvėlio.

- Koks tavo zodiako ženklas?- klausia jis, vis dar akimis keliaudamas žvaigždėmis.

- Mergelė,- atsakau traukdama cigaretę.- Pats blogiausias variantas, koks tik gali būti.

- Kodėl?- klausia šypsodamasis. Atsisėda, pasiremia rankomis į žemę sau už nugaros.

- Darau ką noriu, kada noriu ir su kuo noriu,- sakau išpūsdama cigaretės dūmus.- Apie tai, ką kalbu, geriau net nepradėsiu pasakoti.

Viktoras prapliumpa juoktis.

- Aš... pastebėjau.

Dešine ranka pasiremiu prie pat stogo atbrailos. Nejučia pažvelgiu per kraštą. Kaip tamsu. O jei dabar atsispirčiau ir nerčiau į tą tamsą... Broliai Liūtaširdžiai šoko nuo skardžio sulaukę tamsos, nes jaunesnysis bijojo matyti kur nukris. "Jei neturi širdies, tada kaip ir nebūtina šokti." Tamsa taip traukia... Jei užmerkčiau akis ir...

Staiga pajuntu kaip Viktoras griebia man už kairiojo riešo ir trukteli link savęs. Cigaretės pelenai nubyra ant mano kojos.

- Auč!- pajutusi deginimą, išsilaisvinu iš Viktoro rankos ir skubiai braukiu karštus pelenus.

- Oi, atleisk, bet tu tiek persisvėrei per stogą, kad išsigandau, jog gali nukristi,- kaltai sako Viktoras.

- Aš... pamaniau, kad vemsiu. Nenorėjau apvemti sienos,- atsakau gesindama cigaretę. Viktoras nepatikliai žvelgia į mane.

- O man pasirodė, kad bandai kažką įžiūrėti,- sako.

- Taip. Šio vakaro baigties alternatyvas,- kreivai šypteliu. "Seksas. Seksas. Seksas be prezervatyvo. Vėl seksas." Gerai, pasirinkimų jau per akis.

- Jei nenulipsime kopėtėlėmis, teks ieškoti kito kelio,- patikslinu. Viktoras nusišypso.

- Sakiau, kad nukelsiu,- įpila man vyno.

- Kiek jo ten dar liko?- ištempusi kaklą žiūriu į butelį Viktoro rankose.- Man atrodo, kad mano kalba jau darosi nerišli.

- Tai visai miela,- atsako pastatydamas tuščią butelį ant pledo šalia savęs. Pakelia taurę.- Už alternatyvas.

- Už tave,- vėl geriu iki dugno. "Na, burnelė ne uogom valgyti, bet gal nereikia iš karto demonstruoti visų savo privalumų, pigiai atrodo." Na, trys buteliai daug ir nekainavo.

Viktoras pastato savo iki pusės nugertą taurę ir kiša ranką į krepšį. "Tuoj bus sekso." Tik nereikia šito intro. "Kad be intro, tai faktas." Viskas, daugiau negersiu, alkoholis tikrai turi neigiamą poveikį mąstymui.

- Ar tiki likimu?- klausia Viktoras, kažką laikydamas rankoje. "Kas telpa į delną ir yra raudonos..."

- Tikiu Visatos galia,- atsakau nespėjus įsibėgėti eilinei vidinei diskusijai.- Visata yra tarsi gausybės ragas - gali gauti tai, ko trokšti visa širdimi. Jei esi atviras pokyčiams, kuriuos tavo noras atneš į tavo gyvenimą.

Viktoras išvinioja raudoną siūlą ir ima mane už kairės rankos. Nejučia pasislenku arčiau jo. Dabar sėdime tiesiai vienas priešais kitą, sukryžiavę kojas. Mūsų keliai beveik liečiasi. Viktoro rankos du kartus apsuka aplink mano kairįjį riešą raudoną vilnonį siūlą ir suriša trimis mazgais.

- Ko norėtum labiau už viską pasaulyje?- tyliai klausia.

- Pamiršti,- atsakau automatiškai.

- Ką?

- Aš... negaliu pasakyti,- krūpteliu. Pažvelgiu į jo akis. Pajuntu kaip manosiose kaupiasi ašaros, noriu nusisukti, tačiau jo žvilgsnis tarsi laiko sučiupęs manąjį. 

- Ar tu... ,- bandau kažką pasakyti.- Ar tu... nematei?

Viktoras laiko mano ranką savo delne. Norėčiau ją ištraukti, bet neturiu jėgų. Jis viską skaito. Jis viską mato. Siurbia mano energiją ir skaito tarsi knygą. Kaip... vampyras.

- Nebijok,- švelniai sako.- Tau nieko blogo negali nutikti.

Na, bent jau dėl šito tikriausiai jis teisus. Nežinau kas dar blogesnio galėtų atsitikti nei jau yra nutikę. Viktoras stojasi, kartu pakeldamas ir mane. 

- Žiūrėk,- sako paleisdamas mano ranką ir švelniai apglėbdamas per liemenį.- Galim įsivaizduoti, kad stovim ant pasaulio krašto.

Apsidairau. Ašaros išdžiūsta taip ir neištekėjusios. Beveik visuose aplink mus esančių namų languose tamsu. Mirksi geltona šviesoforo akis. Iki mūsų atsklinda blausi žibintų šviesa. Gatvės beveik tuščios - pravažiuoja tik pavieniai automobiliai. Virš mūsų - žvaigždėtas dangus. Vėjas švelniai kedena mano ilgus plaukus. Kūnu ritasi šilumos bangos. Nejučia prisiglaudžiu prie Viktoro. Velnias, aš jam tik iki peties. "Taip galima ir ištikimybę prarasti. Nebūtinai savo noru, žinoma. Čia didžiulis stiprus vyras..." Negadink gražios akimirkos savo iškrypėlišku mąstymu.

Pasuku galvą į dešinę. Girdžiu kaip šlama medžių lapai. Vasara visada į mano gyvenimą kažkodėl įneša sąlyginės ramybės. Ypač naktį, kai per balkoną stebiu apšviestą žaliuojantį kiemą, užuodžiu dieną nupjautą žolę, girdžiu čirpiant vabzdžius, jaučiu maloniai vėsų vėjelį ir joks civilizacijos garsas netrukdo man mėgautis šiuo nuostabiu jausmu. Kartais jaučiuosi taip, lyg vogčiau šias akimirkas iš paties gyvenimo.

- Ar norėtum leistis žemyn?- išgirstų švelnų Viktoro balsą.

- Taip, prašau,- atsakau atsitraukdama nuo jo.

Viktoras surenka daiktus ir sudeda į savo juodą krepšį. Aš vėl ieškau cigarečių ir žiebtuvėlio. "Gyvybiškai svarbūs daiktai." Radusi užsinoriu prisidegti dar vieną cigaretę, bet apsigalvoju. Grįžusi galėsiu parūkyti balkone. Viktoras atidaro liuką. Laiptinėje visiškai tamsu.

- Palauk,- sako ir lipa žemyn. Padeda krepšį ant laiptinės grindų, tačiau šviesos neuždega.- Na, nulipsi?

- Nesu tikra,- atsakau įvertinusi kopėtėlių statumą ir suvartoto alkoholio sukeltą nesvarumo pojūtį.

- Šok,- sako Viktoras.- Aš tave pagausiu.

- Tiesiog? Į tavo glėbį? Na jau ne, nesulauksi, kad taip lengvai...,- pajuntu kaip susuvyruoju stovėdama prie pat liuko angos.

- Jei nešoksi, tai vis tiek įkrisi,- juokiasi Viktoras.

Susiraukiu.

- Nulipsiu pati,- išdidžiai atsakau. Sėduosi nuleisdama pro liuką kojas. Pasiekiu kopėtėlių skersinį. Savo nelaimei suprantu, kad jei bandysiu apsisukti, nukrisiu užpakaliu žemyn. "Ji mirė neblaivi, bandydama išvengti sąlyčio su svetimu vyru." Velnias, to vyno tikrai buvo per daug.

- Šok,- ragina Viktoras.

- Prisikalbėjai,- atsakau ir atsispiriu nuo kopėtėlių. Užsimerkiu pasiruošusi tėkštis į žemę. Mažų mažiausiai nusisuksiu... 

Staiga pajuntu kaip stiprios rankos sugauna mano liemenį. Kvėpteliu, nejučia uždedu rankas Viktorui ant pečių. Atsimerkiu tą pačią akimirką, kai jis pastato mane ant žemės ir atremia nugara į kopėtėles. Mano rankos leidžiasi jo krūtine, kairė nuslenka prie šono, dešinė lieka prie saulės rezginio. Viktoras tebelaiko mane už liemens. Pakeliu galvą ir tamsoje susitinka mūsų akys. Viktoras palinksta arčiau manęs, jo rankos nuslenka ant mano nugaros. Mano kairė ranka palenda po jo marškinėliais. Pirštų galais pajuntu šiltą lygią jo odą. Tarp mūsų praktiškai nėra jokio atstumo. Užsimerkiu ir iškvepiu. Jis toks...

- Meina, tu drebi,- sako tyliu balsu.

Atsimerkiu. 

- Gal... čia skersvėjis,- atsakau užsikirsdama. 

- Uždarysiu liuką,- atsako atsitraukdamas. 

Viktoras užlipa kopėtėlėmis, o aš palengva leidžiuosi laiptais. Koks čia velnias? Kas man darosi? "Jis ieško kelio į tavo širdį." O pas mane jos net nėra.

Mane pasiveja Viktoras.

- Ar gerai jautiesi?

- Taip,- atsakau neatsisukdama.- Ačiū.

Tylėdami išeiname iš laiptinės. Viskas gerai. Čia tik per daug vyno. Man reikia pamiegoti. Parūkyti ir pamiegoti. Viskas.

Viktoras suspaudo mūsų laiptinės durų kodą. Atidaręs duris, praleidžia mane į priekį.

- Dėkoju,- atsakau įeidama. "Jis dar turi vilčių."

Sustojame antrame aukšte prie Viktoro durų.

- Ačiū už vakarą, buvo nuostabu,- sakau šypsodamasi.

- Man taip pat buvo gera.

"Šok jam ant kaklo - bus dar maloniau."

- Labanakt,- sakau apsisukdama eiti.

- Meina... 

Atsisuku stovėdama ant pirmo laiptelio. Viktoras tiesia man cigaretes, žiebtuvėlį ir mano buto raktus. Velnias, tikriausiai palikau prie liuko angos, kai bandžiau įsirangyti į vidų.

- Pasakyk savo telefono numerį,- sako Viktoras kilsteldamas antakį.

- Aš įsipareigojus,- išpyškinu kaip mantrą.

- Aš... ne dėl to,- sako šypsodamasis.- Tu pasakojai, kad dirbai su projektais. Turiu vieną, kurio niekaip negaliu užbaigti. Gal tu galėsi man padėti?

- Aaaaaa,- atsikvepiu,- na, galiu pažiūrėti...

Padiktavusi numerį, nusisuku lipti toliau.

- Labanakt, Meina,- atsklinda švelnus balsas.

- Labanakt, Vikai,- atsisuku ir nejučia nusišypsau.

Viktorui uždarius duris, skubiai lipu laiptais aukštyn. Trečias aukštas, ketvirtas. Viskas gerai, Kvėpuok. Jis nieko nesuprato, tau tik pasirodė. Jis nieko nežino. Nieko nežino. "Jis ieško kelio į tavo širdį..." Nieko panašaus! 

Įsiremiu delnais į savo buto duris. Velnias, kaip sukasi galva... Bandau pataikyti raktą į spyną. "Jis ieško tavo žvilgsnio..." Tai neįmanoma, mes nepažįstami. Aš jo nepažįstu. Jis manęs nepažįsta. Tai nieko nereiškia. Vynas ir cigaretės. Viskas.

Šiaip ne taip įeinu pro duris, uždarau jas ir užrakinu. Atsiremiu į jas nugara ir giliai įkvepiu. Vienas, du, trys... Tai tik iliuzija. Tos akys... Jis nieko nežino. "Jo akys ieško kelio į tavo sielą." Viskas visai ne taip. "Tavo siela... jo liepsnose."

- Viskas ne taip!- išrėkiu mesdama raktus ant komodos, nusispiriu batus ir bėgu į kambarį. Suklumpu prie lovos ir veidu įsikniaubiu į minkštą antklodę. 

- Jis nieko nežino... ,- šnabždu.

"Jo liepsna tokia pati kaip tavo. Kaip ir to, kuris..."

- Neprimink man to!- šaukiu į antklodę.- Nebenoriu to matyti! Nebegaliu...

Aplink mane oras staiga atšąla iki neigiamos temperatūros. Kūna krečia nevaldomas drebulys. "Pats pragaras užšaltų jei pamirštum."

------------------------------------------------------------

- Tai kiek tų projektų parašėt?- kikena Raika.- Pirmas projektas: lova.
Visi trys nusijuokia.
- Tai gal žmonės normaliai... ,- sako Slavka.
- O kada tau lovoj nenormaliai buvo?- Raika juokdamasis atsiremia į duris.
- Kada ten normaliai buvo?- mesteli Vaidas nusišypsodamas.
- Aaaiiiiiii, nevaryk, dar jaunas tu, normaliai turi būti, nebent kranas jau užkalkėjęs!!!- bliauna Raika. Nesusilaikau nenusijuokus.
- Rabarbaras dar kietas?- trinkteli kumščiu į Vaido sėdynę.- Širdy tau ne ruduo!
Kikenu į delną.
- Matai, juokiasi iš tavęs,- tai pastebėjęs sako Raika.- Nu, gerai baigiam. Davai papasakok apie tuos projektus. Aš išgersiu,- atidaro kavos puodelio dangtelį ir atkiša puodelį Slavkai.