13 dalis.

Laikas: 2017 m. liepos mėn.

- Tuoj įvažiuosim į audrą,- sako Viktoras, žvelgdamas tiesiai į juodus debesis priešais mus. Jau prieš kurį laiką pastebėjau, kad priekyje žaibuoja. Velnias, Kaune tikriausiai pila kaip iš kibiro, o mano kompiuteris balkone. Sudie, kietasis diske.

- Man patinka audra,- atsakau.- Žaibai ir griaustinis, stiprus vėjas ir lietus.

- Miss TS,- nusišypso Viktoras.

- Kas?- pasižiūriu į jį ir suraukiu kaktą.

- Thunderstorm,- atsako.- Tai lakūnų naudojamas trumpinys.

- Aaaaaa. Tai aš jau nebe Meina?

- Tu visada būsi Meina,- pasisukęs į mane mirkteli.

Nusisuku į priešais artėjančią audrą. Miss TS. Man patinka. Gal išsitatuiruoti ant riešo?

- Vik, tau patinka audra?

- Man patinka lietus,- atsako švelniu tyliu balsu.

- Kai aš gimiau, buvo sekmadienis ir lijo,- atlošiu galvą ir prisimerkiu. Jaučiu kaip Viktoro pieštukas, kuriuo sutvirtinau kuodą, remiasi į mano kaklą. Bet kokiu atveju tai mažai gelbsti, nes pakaušis taip ir liko pasišiaušęs kaip Jericho rožė. Na, bent jau niekas daugiau manęs tokios nepamatys.

- Tu gimei sekmadienį?

- Taip.

- Aš taip pat,- su nuostaba balse atsako Viktoras.

- Kur?- klausiu.

- Kaune,- atsako.

- Aš irgi.

- Ryte,- Viktoras meta klausiamą žvilgsnį į mane.

- Aš irgi... ,- pasisuku šonu kiek leidžia saugos diržas.- Kada tavo gimtadienis?

- Rugpjūčio dvidešimt ketvirtą.

- Mano irgi.

- Juokauji?- Viktoras akimirkai paleidžia iš rankų vairą.

- Ne,- uždedu ranką ant jo sėdynės atlošo.- Aš gimiau 1986- aisiais.
- Aš - 1980- aisiais.
- Negaliu patikėti, kad anksčiau to neišsiaiškinom,- kilsteliu antakius.- Kodėl nesakei, kad ir tu mergelė?

- Nežinau,- nusijuokia.- Tu tuomet taip "gražiai" apibūdinai tą zodiako ženklą, kad nedrįsau prisipažinti.

- Šiknius,- metu ir nusisuku. Į priekinį stiklą atsimuša pirmieji lietaus lašai.- Ar žinai, kad ta data istorijoje yra įrašyta kaip kruvinoji Baltramiejaus naktis?

- Sakai, kad nedera švęsti gimtadienio tą dieną?- juokiasi Viktoras.

- Sakau, kad aura nekokia,- nusišypsau.

Lietaus lašai jau pratisai čaižo langus.

- Aš užrišau tau raudoną siūlą. Gali švęsti nors ir kasdien.

- O jei šalia dar užrištum juodą, tai galėčiau švęsti visą parą?- prapliumpu juoktis.

- Na, tuomet niekada nejaustum pagirių,- juokiasi ir Viktoras.

Per lietaus barbenimą mes praktiškai nebegirdime vienas kito.

- Kokia audra!- kažkur fone prasimuša Viktoro balsas.

Palinkčioju galva. Mano kietasis diskas jau tikriausiai plūduriuoja. Valytuvai dirba be perstojo, tačiau beveik neįmanoma įžiūrėti kas yra priekyje.

- Reikia sustoti!- šaukiu Viktorui.

- Mes jau beveik Kaune!- atsako jis.- Tuoj būsim namie! Nebijok!

Užsimerkusi patogiau įsitaisau sėdynėje, susidedu rankas ant kelių ir klausausi nesibaigiančio lašų barbenimo. Tai lyg būgnų muzika. Galėtume taip važiuoti ir važiuoti. Nuostabus jausmas. Tuoj užmigsiu...

---------

Švelnus Viktoro delnas glosto mano petį. Pramerkiu akis.

- Meina, prabusk, mes kieme.

Lietus vis dar pila kaip iš kibiro. Apsidairau.

- Aš tikrai miegojau,- tariu pasitrindama akis.

- Tikrų tikriausiai,- šypsosi Viktoras.- Lipsim ar palauksim?

- Lipsim,- atsakau ir praveriu dureles. Lietus lyg siena šniokščia taškydamas mane lašais. Išlipu į liūtį, užsimerkiu ir užvertusi galvą, ištiesiu į šalis rankas. Jaučiu kaip lietus teka visu mano kūnu, geriasi į drabužius, sunkiasi į plaukus... Ištraukiu pieštuką ir išleidžiu kuoduką. Nejučia pradedu šypsotis. Toks šiltas vasaros lietus... Vieną kartą prieš kokius septynis metus taip pat pylė kaip iš kibiro. Prisimenu kaip pastačiusi automobilį aikštelėje ėjau į namus. Aplink mane paskubomis ėjo skėčiais besidengiantys žmonės, kai kurie netgi bėgo. Tuo tarpu aš ėjau lėtai, be skėčio, nusiėmusi batus bridau per asfaltu tekantį šiltą lietaus vandenį, šypsojausi ir jaučiausi tarsi filme, kuriame griūna pasaulis, visi bėga gelbėtis, o viena išprotėjusi herojė lėtai eina pro skubančią minią visai nesibaimindama to, kas nutiks toliau. Grįžau namo visa kiaurai permirkusi ir mama šaukė, kad neturiu proto.

Viktoro pirštai perbraukia per vidinę mano kairės rankos pusę. Krūpteliu nuo kutenimo. Atsimerkiu. Lietaus lašai pradeda tekėti man į akis.

- Imk raktus ir eik pas mane,- sako Viktoras.- Paimsiu daiktus.

Imu duodamą raktų ryšulį ir einu į laiptinę. Pas jį į namus? Aš gerai išgirdau? Pasižiūriu į raktus. Ne, jie tikrai ne mano. Na, gerai. Lipdama laiptais persibraukiu ranka per varvančius plaukus. "Varnų lizdas, antras dublis." Gal jis netyčia turi plaukų džiovintuvą. Kaip kitaip jis susitvarko savo neklusnius banguotus plaukus. Dar turiu vilties...

Atrakinusi trukteliu į save duris. Nusibraukiu nuo veido vandenį ir žengdama per slenkstį pakeliu akis. Staiga sustingstu kaip į žemę įkalta. Priešais mane stovi senyvo amžiaus moteris ilgais, beveik liemenį siekiančiais banguotais platinos spalvos plaukais ir rudomis akimis

- Oi... atsiprašau... aš pataikiau ne į tą butą,- vapu traukdamasi atbula.

- Ne,- sako nusišypsodama.- Ateik,- tiesia man ranką.

Nevalingai ištiesiu savąją, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo jos akių. Suėmusi mano delną, švelniai suspaudžia. Šypsena priblėsta.

- Tavo tėvas ėjo į ugnį,- ištaria ramiu balsu. Ant grindų nukrenta mano nejučia paleistas pieštukas ir buto raktai. Pajuntu, kad nebegaliu kvėpuoti, visą kūną suspaudžia tarsi didelėmis žnyplėmis. Mano akys išsiplečia tiek, kad, rodos, tuoj iššoks iš orbitų.

- Jis rankomis lietė ugnį.

Kas čia per šūdas?! Krūtinėje pajuntu aštrų skausmą. Jaučiu kaip nevalingai lenkiuosi į priekį, tačiau kažkokiu būdu ištraukiu iš moters delno ranką ir metuosi atatupsta.

- Nebijok,- sako švelniu balsu, vis dar žvelgdama į mane. Jau noriu apsisukti ir bėgti lauk, kai man už nugaros prieina Viktoras.

- Močiute!- laiptinėje nuaidi linksmas Viktoro balsas. Jau taikausi nerti per tarpą tarp jo ir durų, bet jis apkabina mano liemenį.

- Čia mano močiutė,- sako šypsodamasis. Tuo tarpu aš blaškausi lyg spąstuose sugautas žvėrelis.- Čia Meina, mano kaimynė.

Mano akys laksto po koridorių, viena ranka įsikimbu į Viktoro riešą, spaudžiu ant jo užrištą raudoną siūlą prie odos.

- Ar galėčiau eiti... ,- šnopuoju bandydama išsilaisvinti iš jo rankų. Viktoras įstumia mane į butą ir uždaro duris. Velnias, velnias, man tuoj prasidės panikos priepuolis. Kvėpuok, kvėpuok, čia kažkoks šūdinas juokelis. Vienas, du trys, keturi, penki... Įkvėpk, iškvėpk. Tau pasigirdo.

- Meina, mano močiutė ragana,- sako Viktoras smagiai juokdamasis.- Pamatysi, išplaus tau smegenis.

Giliai įkvepiu.

- Man atrodo, man jau išplovė... ,- iškvepiu.- Lietus...

Moteris platininiais plaukais pakreipusi galvą švelniai žiūri į mane ir šypsosi.

- Padarysiu jums arbatos,- kuo ramiausiai nusisuka ir nueina į virtuvę.

Įsiremiu nugara į Viktoro kūną. Kaire ranka atsiremiu į sieną. Ar mane dėl kokios nors priežasties gyvenime persekioja rudos akys? Kodėl rudos akys? Kodėl jų visų akys rudos spalvos? Kokia čia šūdina karma ar kas...

- Meina, tu gerai jautiesi?- susirūpinęs Viktoro balsas skamba prie pat mano ausies. Jo rankos apsiveja mane tvirčiau.- Kas atsitiko?

- Man atrodo... būsiu įtraukusi... į nosį vandens,- išspjaunu kapotus žodžius. Vis dar bandau tolygiai kvėpuoti. Šiaip ne taip atgniaužiu pirštus ir paleidžiu Viktoro riešą.

- Eikš, duosiu rankšluostį,- Viktoras pakelia nuo žemės raktus ir pieštuką, padeda ant spintelės, ima mane už rankos ir vedasi į kambarį.- Sėskis ant sofos.

- Aš šlapia,- sunkiai nuryju seiles.

- Nieko tokio,- tiesia man didžiulį juodą rankšluostį.- Štai, susisupk, tu drebi.

Drebančiomis rankomis imu iš jo rankšluostį ir šiaip ne taip sugebu užsimesti jį ant pečių. Bandau išsitraukti iš po rankšluosčio plaukus, bet nesėkmingai. Jaučiuosi kiaurai šlapia. Ne, jaučiuosi nuoga. Išskrosta. Perpjauta profiliu. Susisupu tvirčiau, suspaudžiu rankšluosčio kraštus. Kvėpuok, kvėpuok. Vėl pabandau išsitraukti plaukus. Kas čia per...

- A!- pašoku netikėtai į kambarį įėjus Viktoro močiutei su padėklu.

- Kas?- atsisuka į mane Viktoras. Močiutė šypsosi savo švelnia šypsena.

- Man atrodo... išsipešiau vieną sruogą,- nuleidžiu akis.

Čia kažkoks košmaras. Aš sapnuoju. Taip, aš miegu automobilyje ir sapnuoju. Viskas gerai, tuoj prabusiu ir viso to neliks. Jaučiu kaip po truputį atsileidžia krūtinę spaudę varžtai.

- Mei,- Viktoras prisėda šalia manęs.- Arbata,- šypsosi. Akys klausiamai žiūri į mane.

- Ačiū,- ištiesiu vis dar virpančią ranką link puodelio su gelsvai žaliu skysčiu. Priglaudusi puodelį prie lūpų, užuodžiu malonų žolelių kvapą. Paragauju. Arbata be cukraus.

Viktoras rankšluosčiu šluostosi plaukus, paskui pakedena juos pirštais. Jo akys užmerktos, galva nuleista, griežti veido bruožai atrodo sušvelnėję. Jis visai gražus. "Oooooo truktelk dar to kvapnaus skysčio, gal ten kas nors su laipsniais, tada galėsit po tuo dideliu rankšluosčiu... moteriškė išeidama taip supratingai uždarė kambario duris... " Ką? Tu matei? Ta moteriškė man kaip skuduru per veidą...

Vėl pakeliu puodelį prie lūpų ir siurbteliu gerą gurkšnį karšto gėrimo. Pajuntu kaip skystis nupliko gerklę. Siurbteliu dar kartą. Padedu puodelį ant greta sofos stovinčio žemo medinio staliuko. Viskas gerai, čia dėl to, kad buvau užmigusi - protas nebuvo prabudęs. "Protas niekada nemiega." Papurtau galvą. Užsikėlusi kojas ant sofos, susirangau jos kampe ir vėl susisupu į minkštą rankšluostį. Viktoras šalia manęs geria arbatą. Jo ranka per sofą lėtai slenka link manęs. Kuo jis kvepia? Rankšluostis. Levandom. Ne, kažkuo kitu. Kažkuo... Priglaudžiu galvą prie sofos atlošo ir užsimerkiu. Turėtų būti levanda. Toks laukų aromatas. Minkštas ir gaivus. Taip. Levanda, be abejonės. Mama kažkada iš Levandų Ūkio parsivežė kvapnių maišelių su džiovintomis levandomis. Vienas turi būti mano... spintoje. Vienas dar yra... pas tėvus namuose... koridoriuje... Taip... koridoriuje... Aš koridoriuje... pas tėvus... Aš...

...rankomis stumiu sunkias medines duris, bandau jas užtrenkti sau už nugaros. Nežiūriu ar man pavyko. Bėgu... į priekį atkištomis rankomis. Atsitrenkiu į laiptinės duris. Viskas. Kiemas. Akys dairosi: kairėn-dešinėn. Kas... "Tu pirma išmokai megzti." Ką? "Tu nemoki skaityti, nemoki rašyti, tu nemoki... tu nemoki... tu nemoki nieko." Kas čia per skaičiuotė? Įkvepiu vėstančio rudens oro. Stoviu sustingusi, tarsi kojos būtų įaugusios į žemę. Jaučiu aštrų skausmą papilvėje. Įkvėpk, iškvėpk. Rankomis nejučia paliečiu pilvo apačią.

- Išėjai į lauką?- tėvo balsas tarsi pažadina mane.- Ar eisi namo?
Intensyviai papurtau galvą. Noriu kažką pasakyti, bet nesugebu ištarti nei žodžio. Tėvas nusišypso ir nueina. Jam už nugaros užsiveria laiptinės durys. Trumpai pokšteli medinė stakta. Žiūriu įsmeigusi akis į gelsvas, apsilaupiusias duris išklibusia siaura metaline rankena. 
- Jis tenai yra,- ištariu, tačiau tėvas jau niekaip negali manęs išgirsti. Girdžiu savo kvėpavimą, bet tuo pačiu atrodo, kad visas oras kažkur dingo. 
- Mama!!!- šaukiu iš visų jėgų, tačiau ausyse neskamba joks garsas.

- Mama!- pašoku net nesuprasdama kur esu. Kojos susipina į nuslydusį rankšluostį ir aš nusiritu ant grindų. Prieš mano akis - aptemęs kambarys ir susirūpinęs Viktoro veidas. 
- Sapnavai košmarą,- sako tiesdamas man ranką.
- Aš nuolat juos sapnuoju,- atsakau vos girdimu balsu. Paduodu Viktorui ranką, tačiau neturiu nei lašo jėgų, kad atsikelčiau. "Viskas tavo širdyje." Aš neturiu širdies.
Paleidžiu Viktoro ranką. Jis atsisėda šalia manęs ant grindų.
- Kas buvo toje arbatoje?- klausiu.
- Melisos lapai,- atsako stebėdamasis.

-----------------------------------------------------------------------------------

- Ir tada jūs mylėjotės?- klausia Raika keldamas prie burnos kavos puodelį.

- Ėėėėėė,- numoja ranka Slavka.- Negadink tu romantikos. Man patiko šita dalis.

- O kodėl negalima mylėtis?- trukteli pečiais Raika ir sumosuoja puodeliu.- Jeigu žmonės nori mylėtis, tegul mylisi!- užsimoja taip stipriai, kad netyčia trinkteli puodelio dangteliu į automobilio stogą.- Oi...

Panašu, kad po šios nakties reikės ir automobilio cheminio valymo.

- Taaaaaaip, taaaaaip,- nutęsia Slavka ir patogiau įsitaiso sėdynėje.- Vaidelis neduos meluot,- duria pirštu į Vaidą.- Mano žmona mane paliko būtent po to, kai - kaip tu sakai - mylėjosi su kitu. Negaliu keiktis prie moters,- linkteli man.- Aš senamadiškas,- susigėdęs nusišypso.

- Vaideli!- net pašoku nuo Slavkos balso.- Pasakyk!

Vaidas nejaukiai pasimuisto, sukiša rankas į kišenes. Vis dar laikau rankose jo kavos puodelį. Turiu įtarimą, kad pasakodama užsimiršau ir ne kartą iš jo siurbtelėjau kavos. Nusišypsau Vaidui.

- Mylėtis aš nieko prieš,- sako jis taip pat nusišypsodamas,- bet... ,- tolesnius jo žodžius nustelbia nevaldomas kitu dviejų vyrų žvengimas. Raika paploja Vaidui per petį. Prunkšteliu ir aš.

- ...nesuprastumėt klaidingai,- užbaigia pusiau neišgirstą mintį Vaidas.

- Skyreisi?- klausia Raika.

- Buvo... ,- numykia Vaidas.

- Va, viskas dėl sekso, kaip sakoma,- konstatuoja Slavka.- Arba jo nėra, arba ji su kitu tuo užsiima,- juokiasi.- Tai bet kokiu atveju nėra. 

Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad nuraustu. Atsisėdu patogiau. Mano ir Vaido žvilgsniai susitinka. Ištiesiu jam puodelį.

- Visgi patiko,- sako paimdamas.

Velnias, nuojauta buvo teisi. Pasiglemžiau vyro nuosavybę. Kaip kokia barakuda. Kavos barakuda. Jei ir yra kokių nors barakudų rūšių, aš šiuo atveju tikriausiai būčiau rečiausia iš jų.

- Tai kaip ten viskas buvo?- nutraukia mano mintis Raika.- Mylėjotės?

- Mmmmm, aš gulėjau ant grindų, o jis... ,- užsimerkiu, pakreipiu galvą dešinėn ir nusišypsau. Mano delnas nejučia slysta sėdynės atlošu lyg tai būtų Viktoro kūnas.