14 dalis.

Guliu ant grindų, jo sunkus kūnas ant manęs, o lūpos švelniai glaudžiasi prie mano skruosto, tada nuslenka kaklu, bučiuoja petį. Mano kūną lyg kokia nematoma jėga sukausto: negaliu nei pajudėti, nei ką nors pasakyti. Jaučiuosi taip, lyg skrisčiau kažkur kosmose, o jo bučiniai tarsi eliksyras liejasi mano kūnu... Virpu net iki sielos gelmių, šiurpuliukai bėgioja mano oda, geidžiu, kad jis tęstų, kad visą amžinybę mane šitaip liestų. Trokštu niekada neatmerkti akių, kad ši akimirką nesibaigtų. Geriu jo kūno šiluma, tačiau nei mano lūpos, nei kūnas nesugeba niekaip kitaip atsakyti į jo prisilietimus, tik tuo nevaldomu virpėjimu...
- Ar viskas gerai?- skamba Viktoro balsas kažkur šone.
Pramerkiu akis, automatiškai pažvelgiu dešinėn - Viktoras vis dar sėdi šalia manęs ant grindų. Nužvelgiu didžiulį jo kūną: sukryžiuotas kojas, raudoną siūlą ant kairiojo riešo, pečius, kaklo linkį. Kūnu nuvilnija virpulys.
- Ar tikrai ten buvo tik melisų lapai?- tyliai klausiu negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo lygios jo kaklo odos.
- Mei, klausyk, gal kiek perspaudžiau sakydamas, kad mano močiutė ragana,- nusijuokia.- Ten buvo arbata.
Nė velnio, ten buvo tiesos serumas. Mažų mažiausiai kokios šunvyšnės: mano kūnas daro ką nori, vaizduotė piešia erotines scenas, o protas išdavikiškai tam pritaria. Dėl pastarojo nesistebiu. Blogiausia tai, kad man patinka ir aš noriu tęsti. Mano akys glosto poros dienų barzdele apaugusį Viktoro žandikaulį, o kaklas nevalingai ima tiestis link jo, galva palinksta dešinėn, lūpos išdavikiškai prasiveria... Viktoras atsisuka į mane, šiek tiek palenkia galvą žemyn, jo akys prisimerkia, o ranka lengvai įsirango man už nugaros, švelniai suima šoną. Prisitraukęs mane artyn, priglaudžia prie savęs. Jaučiu šiltą kvėpavimą, jo plaukai kutena mano skruostą, o mūsų lūpas skyręs saugus atstumas sumažėjo iki labiau nei pavojingo. Rudose akyse suliepsnoja ugnis, dešinė jo ranka tiesiasi prie mano veido...
- Meluoji,- šnabždu.
Viktoras nusišypso, jo ranka sugrįžta ant kelių. Sumirksiu ir šiek tiek atitraukiu veidą nuo jo. Viktoras paleidžia mane ir pasislenka grindimis kelis centimetrus, kairiąją ranką kaltai paslepia sau už nugaros, nusuka galvą ir nuleidžia akis.
"Visgi tai buvo melisa."


Įėjusi į savo butą, pirmiausia pažvelgiu į basas pėdas: oda išsausėjusi nuo jūros ir lietaus vandens. Reikėtų išsimaudyti duše, bet vietoj to atsisėdu koridoriuje ant grindų.
Viktoras nusivežė mane prie jūros, aš vos nepaskendau, o jo močiutė sutaisė man dauginimosi instinktą žadinančio gėrimo. Vos neįsisiurbiau jam į lūpas... - rašau žinutę Veronikai.
Ir ką darė Viktoras? O_O ,- atsakymas ateina po dviejų minučių.
Suokalbiškai pavadino tai melisų arbata,- rašau.
Ne su arbata. Su tavim!!!!
Nusišypsau.
Mintyse tikriausiai pasinaudojo proga.
Tai jūs nesidauginot? :(
Ei, aš ką tik pasakiau, kad vos nepaskendau!!
Veronika kažkaip savotiškai eina iš proto dėl sekso. Bakalauro darbe tyrinėjo žmogaus seksualumo ir profesinio efektyvumo ryšį.
Tu gi moki plaukt?- lyg būtų pamiršusi, kad dar pernai varžėmės, kuri greičiau perplauks karjerą.
Moku. Bet neplaukiau.
Vyno? Likerio?- vietoj klausimo "Kas atsitiko?" mes jau pradedame vardinti alkoholio rūšis? Čia tikriausiai next level of friendship.
Naujo gyvenimo, Vera,- atsakau.
"Jei grąžintum visą tarą, tikriausiai išeitų du: vieną galėtum parduoti, kitą - pragerti."
Kokia čia rūšis? Baltas sausas? :D
Eik peklon,- numetu savo Samsung J5 ant grindų. Aš skęstu, o ji juokiasi.
"Skęstantysis ir butelio griebiasi."
Ragana. :P ,- sušvinta ekrane Veronikos žinutė. Čiumpu telefoną.
Taip! Jo močiutė! Ji iš niekur nieko man pasakė, kad mano tėvas...,- velnias. Ištrinu.- ...pasakė tokių dalykų, kurių niekas nežino, kurių niekam niekada nesakiau. Jos akys rudos, o plaukai iki grindų. Dieve, Vera, toj šeimoj tikrai kažkas negerai,- skubiai renku tekstą.
Manai, tai dėl plaukų?
Viešpatie, aš rimtai!
Manau, kad aš pradedu išprotėti. Mano mintys materializuojasi ir visas šūdas persikėlė į realybę :'( ,-kuo toliau, tuo panašiau į tai.
Vienintelis šūdas tavo gyvenime yra tai, ką tu dabar pasakei. Manau, tu tiesiog pernelyg bijai to, kas neįmanoma. Kad kas nors ką nors supras, bet niekas nežino kas tas "kas nors". Todėl būk rami :) ,- vėl ant žemės grąžinantis atsakymas.
Vera, ta moteris ragana,- bandau dar kartą.
Vienintelė ragana, kurią teko gyvai matyti, esi tu. Manau, esi paskutinė iš savo rūšies. Taigi, relax :)
Paskutinė? O_O
Taigi :) Dauginkis :)
Tikiuosi Viktoras niekada šito neperskaitys.
"Kam jam skaityti, kai tai akivaizdu."
Baik!
Baik!
Pasidedu telefoną ant kelių. Beviltiška. Jau turiu atsišaudyti dviem frontais. Kas toliau?
"Šunvyšnės kaltos."
Tai normalus, natūralus poreikis,- sušvinta ekrane faktas.
Nereaguoju. Nenoriu gauti jo įgyvendinimo instrukcijos.
Nebent tau Elektros sindromas ir tu geidi savo tėvo :D :D ,- netrukus ateina papildymas.
Skausmingai susiraukiu.
Vera! Neminėk mano tėvo...,- suspaudžiu rankoje telefoną.
Oi, atleisk, kažkaip netinkamai išsireiškiau... :( Nevykusiai juokauju :( Mei, nepyk. Viskas gerai?
Viskas gerai. Bet ne Mei, prašau,- Mei mane vadina tik Viktoras. Nežinau kodėl, bet noriu, kad taip ir liktų.
Man skauda subinę,- rašau nelaukdama atsakymo.
"Vėl šunvyšnės?"
:D :D :D brutalus vyras.
Nuo sėdėjimo ant grindų, Vera :P Einu į dušą,- surenku atsakymą ir dejuodama stojuosi. Į užpakalį akimirksniu susminga tūkstantis mažų adatėlių. Telefonas pyptelėjimu praneša apie atėjusią žinutę, tačiau jos neskaitau. Palieku telefoną ant komodos. Pakeliui į dušą nusivelku palaidinę ir įmetu į skalbinių krepšį. Kodėl negalima tarsi drabužį nusivilkti kai kurių gyvenimo etapų ar bent prisiminimų apie juos? Juoda palaidinė - neigiami prisiminimai. Juoda perregima - šiek tiek mažiau neigiami. Trumpi šortukai - nevykusi meilės istorija. Per maža liemenėlė - nepasiteisinę lūkesčiai. Ai, velniop, ką aš čia paistau...
"Kaltos šunvyšnės?"
Kaltas vyras.
"Tas, iš antro aukšto, sportiškas, aukštas, susitaršiusiais plaukais, rudomis akimis?"
Ne. Tas, apie kurį prisiminimus norėčiau nusivilkti kaip drabužį. Jo akys taip pat buvo rudos.





Komentarai

Populiarūs įrašai