10 dalis.
- Labas!- atsklinda linksmas balsas pro besiveriančias duris.
- Laba diena,- kišu galvą vidun, nutaisiusi rimtą veidą.- Ar čia vyksta erotiniai vakarėliai? Norėčiau sudalyvauti, bet turiu tik dešimt eurų? Ar už tiek kas nors išeis?
- Pažiūrėsim,- draugės juokas pripildo laiptinę.- Užeik.
- Dar turiu kavos,- sąmokslininkiškai primerkiu akį ir spraudžiuosiu pro tarpą tarp jos ir durų staktos.
- Kas orgijose geria kavą?- klausia uždarydama duris.
- Aš,- tiesiu draugei kavos dėžutes.
- O tu buvai orgijoj?- juokiasi.
- Velnias, išsidaviau...
- Ir koks buvo orgijos scenarijus su kava?- vis dar juokiasi Veronika.
- Ir koks buvo orgijos scenarijus su kava?- vis dar juokiasi Veronika.
"Scenarijus kaip ir aiškus, tik pozų klausimas - atviras." Gal malonėtumei susilaikyti nuo tolimesnių išvedžiojimų?
- Turinys skirtas tik pilnamečiams, bet kava buvo gera,- numetu rankinę kambaryje ant sofos ir sliūkinu paskui geriausią draugę į virtuvę.
- Turinys skirtas tik pilnamečiams, bet kava buvo gera,- numetu rankinę kambaryje ant sofos ir sliūkinu paskui geriausią draugę į virtuvę.
- Mantas vakar skambino, pasakojo kaip išskrostas lašišas pakavo į dėžes,- sėduosi ant virtuvinio stalviršio ir atsiremiu į šaldytuvą.- Su detalėmis pasakojo. Labai išsamiai. Skambėjo kaip serijinio žudiko išpažintis. Pirmiausia reikia sukišti pirštus į žiaunas... ,- viena ranka laikau įsivaizduojamą lašišą, kitos sulenktą smilių kišu į jos žiaunas.
- Fuuuuuu!- iš pasibjaurėjimo susiraukia Veronika.- Nepasakok!
- Hmmm... Žuvis pati iš savęs jau yra šlykšti,- pritariu susidėdama rankas ant kelių.
Veronika pildo puodelius kava.
- Kada grįš?
- Rugpjūčio kažkelintą,- atsakau gūžtelėjus pečiais.
- Ką veiks grįžęs?- paduoda man puoduką su kava.
- Ką žinau.
"Pirmą mėnesį pasakos kiek daug uždirbo."
- Gal dirbs Lietuvoj,- pakraipau galvą.- Tikiuosi.
- Kiek jis dar žada taip važinėti?
- Žinai,- nuslystu nuo stalviršio ir, sukryžiavusi kojas, atsiremiu į spintelę.- Man jau taip nusibodo, kad nebesigilinu. Pavargau,- priduriu nuleisdama akis.
- Einam gal į kambarį,- labiau kaip teiginį nei kaip klausimą ištaria Veronika ir su puodeliu rankoje išeina iš virtuvės. Velkuosi koridoriumi lyg žemę pardavusi.
- Manau, kad mes išsiskirsim,- tyliai ištariu įeidama į kambarį.
Veronika atsisuka į mane pakėlusi antakį.
- O ko reikėtų, kad nesiskirtumėt?- klausia.
- Aš nežinau,- atsidūstu ir sėduosi ant sofos, pariečiu po savimi kojas.- Aš tiesiog pavargau. Man 30 metų. Aš senmergė.
"Senvagė, sengirė, sentikė." Ne, manau, kad tikėjimas čia niekuo dėtas.
- Jeigu turi vyrą, tai nesi senmergė.
- Tada kas? Mes nesusituokę. Gyvenam kartu ketvirtus metus, jokių konkrečių planų į priekį neturime. Nei vedybų, nei vaikų. Nesam studentai, kad negalėtume sau to leisti. Viskas... kažkur giliau,- siurbteliu latte, užsikeliu kojas ant žemo stiklinio staliuko, patogiai atlošiu galvą ant minkštos sofos atkaltės. Puodelį su kava laikau abiem rankomis, pastačiusi sau ant pilvo. Jo dugnas maloniai degina odą. Užsimerkiu. Veronika tyli, nujaučiu, kad mąsto kaip mane paguosti. Bet nesu tikra, kad man to reikia. Galbūt jau nebenoriu paguodos. Norėčiau išeities. "Avarinis išėjimas paprastai būna užkrautas nenaudojamais daiktais, taigi, teks likti viduje." Ačiū, bet lyg ir buvau užsiminusi, kad paguodos nenoriu.
- Ar jūs apie tai kalbatės?- klausia Veronika.
Kas čia? Nauja paguodos forma?
- Tu ir sekmadienį neišjungi savo profesinių įpročių?- atsakau klausimu, vis dar užsimerkusi.
- Vakar kartu rašėm programą,o buvo šeštadienis,- girdžiu kaip caksi nagais į puodelio sienelę.
- O šiandien kartu geriam,- atsainiai numetu.- Kavą. Na, bet visos pažintys nuo kažko prasideda.
- Mūsų pažintis prasidėjo nuo užstrigusio lifto,- juokiasi Veronika.
- Na, aš tau iš karto sakiau, kad čia geruoju nesibaigs,- šypteliu.- Matai iki ko prisibendravom? Kartu geriam kaip nusivylusios namų šeimininkės. Ir net ne alkoholį. Graudu.
Vėl caktelėjimas.
- Ar tu jį myli?- klausia tyliau.
"Myli-nemyli, spjaudo-bučiuoja, gėlių dovanoja, neša į lovą, myluoja..."
- Aš nebežinau. Atrodo, kad myliu, bet iš kitos pusės pažiūrėjus - kas yra meilė? Kai kelis mėnesius lauki jo grįžtant, o visus kitus - lauki kol išvažiuos? Kai vakare lauki kol jis įsmuks po kaldra ir tave apkabins? O ryte supranti, kad praėjo dar viena para ir mes atsibudome ten pat, kur ir užmigome. Ir taip jau ketveri metai. Žinau, kad vakare vėl taip pat užmigsime, kitą rytą vėl nubusime ir taip daug vakarų ir rytų vaidinsime, kad viskas normalu ir taip turi būti, kad mes būtent to ir norime. Žinai, aš nesuprantu tik vieno,- nukeliu kojas nuo stalo, atsiremiu alkūnėmis į kelius ir siurbteliu kavos.- Kaip aš iš tiesų iki čia atėjau? Kur dingo visas tas praėjęs laikas?- atsidūstu.- Tik staiga atėjo vienas suknistas rytas, kada aš prabudau ir supratau, kad niekas nejuda iš vietos ir nesiruošia pajudėti. Kaip tai nutinka?
"Kai užsidedi arklio akinius ir gyveni fantazijose."
- O tu jam sakei, kad tavęs tai netenkina?- klausia Veronika, užsikeldama kojas ant sofos. Paskui pastato puoduką ant stalo ir apkabina rankomis kelius.
- Taip. Daug kartų. Mes nuolat apie tai kalbamės.
- Ir ką jis sako?
- Kad jam nusibodo mano tirados ir ditirambai.
- Tai gal jis ne tavo žmogus?
- Aš jau nebežinau,- atsidūstu.- Aš tikrai nieko nebežinau, kas darosi su mano gyvenimu. Klausyk...
- Kartais atstumas padeda pakeisti požiūrį į santykius, kol jo nebus, galbūt viskas susigulės ir jam grįžus atrodys kitaip. Kadangi jis išvažiuoja tik vieną kartą per metus...
"Vieną kartą per metus, nusimesi tu ragus." Nevalingai paliečiu pakaušį.
- Velnias, Vera, aš sutikau vieną vyrą... ,- išstenu.
Veronikos akys išsiplečia:
- Ir jūs ten... fiti miti?
- Ne,- prapliumpu juoktis.
- Tada tu nesutikai vyro, o tik iš tolo matei,- prisijungia prie nevaldomo juoko priepuolio Veronika.
Jaučiu kaip puodelyje teliuskuoja kava.
- Mes nieko nedarėm,- sakau stengdamasi neišlaistyti kavos.- Mes, na... darėm, tik ne tai,- vėl pradedu juoktis ir keli kavos lašai visgi užtykšta ant mano šviesiai pilkų džinsų.
- Tai jūs darėt ar nedarėt?- Veronika sukryžiuoja kojas ir paliksta į priekį.
- Na, mes gėrėm vyną... ,- trinu džinsus kaire ranka.
- Aaaa... ,- nutęsia Veronika.- Romantika, meilybės, visa kita,- šypsosi.
- Velnias,- pastatau puodelį ant staliuko.- Jis toks... aš negaliu... velniop viską,- lenkiuosi į priekį kol kakta paliečiu kelius, rankas uždedu sau ant pečių.- Jis žiūri... tokiu veriančiu žvilgsniu, lyg matytų mane kiaurai, lyg matytų viską, kas slypi mano viduje,- išberiu vienu iškvėpimu.
Atsilenkiu, užsimerkiu ir atsiremiu į sofos atlošą.
- Aš pažvelgiau jam į akis ir kažkas atsitiko...
"Jo akyse - ugnis, o sieloje - randai."
- Tai jūs visgi DARĖT?- su nekantrumu klausia Veronika. Staigiai atsimerkiu ir pakeliu galvą.
- Viešpatie, Vera, aš tau kalbu rimtus dalykus! Aš sutikau vyrą ir man nunešė stogą, Mantas Norvegijoj žuvis skrodžia, aš nežinau ką daryt, o tu... ,- beriu žodžius purtydama galvą.- Aš nebuvau neištikima,- pažvelgiu Veronikai į akis.- Mes beveik nepažįstami, bet jausmas toks, lyg nuo gimimo esame kartu.
- Meilė... ,- svajingai ištaria Veronika nusišypsodama.
- Nesu tikra, kad tai meilė. Tai kažkas kito. Negaliu paaiškinti. Tai tarsi... kitas pasaulis. Mes kalbamės akimis.
- Tai meilė.
- Ne.
- Kas jis? Kaip jūs susipažinote?- Veronika slenkasi arčiau manęs.
- Jis trenkė durimis man į užpakalį,- mano petys susiglaudžia su Veronikos petimi.
Veronika išsišiepia plačia šypsena.
- Žinau žinau,- iškeliu rankas.- Aš niekada nemokėjau normaliais būdais užmegzti santykių,- juokiamės.- Bet viskas buvo taip: aš lipau laiptais - savo laiptinėj - ir jis, atidarydamas duris, tiesiog nutrenkė mane ant žemės su visais mano daiktais. Taip mes ir susipažinome.
- Tai jis - tavo kaimynas?- Veronikos burna taip ir lieka atvira.
- Jis gyvena antrame aukšte, bet esmė ne tame,- uždedu ranką draugei ant kelio.- Aš atsisukau, kad pasiųsčiau jį po velnių, bet tada mūsų akys susitiko ir... ,- padedu galvą Veronikai ant peties ir užsimerkiu.
- Kaip jis atrodo?- tyliai klausia ji.
- Jis aukštas, kokių dviejų metrų ir maždaug durų staktos pločio,- nejučia susijuokiu.- Tamsių plaukų... netvarkingai sušiauštų, poilgių tamsių plaukų, rudų akių, griežtų veido bruožų, toks... vyriškas... ne saldus. Ant dešinės rankos turi tatuiruotę, kuri reiškia...,- užsikertu.- Reiškia liepsnas.,- giliai įkvepiu.- Ant kairiojo riešo užsirišęs raudoną siūlą...
- Aaaaa tai va iš kur pas tave...
- Aš atsisukau į jį,- numoju ranka pertraukdama draugės pastabą apie raudoną virvelę ant mano rankos.- Mūsų akys susitiko ir aš nežinau kas pasidarė, bet atrodo, tarsi tą akimirką tarp mūsų būtų atsiradusi nematoma jungtis. Mes apie kažką kalbėjomės, bet aš nebeprisimenu apie ką... Jo rankoje buvo obuolys, o mano - apelsinas ir mes susikeitėme...
- Kas?
- Obuolys. Aš apmėčiau jį obuoliais. Iš pykčio. Vera, aš nežinau kas man darosi. Jo akys kiaurai skaito,- pakeliu galvą ir mūsų akys susitinka.- Kas man darosi?
Veronika nusišypso:
- O kaip tu manai?
- Aš nežinau,- atsidūstu ir nusuku akis.- Jo žvilgsnis vilioja... Kai mūsų akys susitinka, aš negaliu ištarti nei žodžio, bet ir nereikia - minčių srautas tarsi teka kažkokiu telepatiniu būdu. Jis žiūri man į akis taip, lyg...
"...tavo akyse būtų mirties šešėlis."
Krūpteliu. Kūnu nuvilnija stipri šiurpo banga - jis žiūri į mane taip, lyg viską žinotų. Tai neįmanoma.
- Jo akys - tarsi vartai... į mano vidinį pasaulį,- tyliai ištariu.- Bijau, kad pro juos gali ištrūkti visi demonai...
Veronika apkabina mane per pečius.
- O gal tai nebūtų taip jau blogai?
- Tai būtų labai blogai,- nukertu.- Kiltų maištas, kuris turėtų neatitaisomų pasekmių.
Veronikos galva priglunda prie manosios:
- Kas tie demonai?- tyliai klausia.
"Gyvenimo istorija." Dalykai, kurie sugriautų mano, ant trapaus pagrindo susikurtą gyvenimo istoriją. O gal ir jokio pagrindo po visu tuo nėra. Tuomet viskas tiesiog susprogtų gabalais, išlįstų velnio galva, kuri prarytų mane ir aš... "Tavo siela dega liepsnose."
Nevalingai nusipurtau.
- Gal išgerkim ko nors kito?- Veronika stipriau suspaudžia mane per pečius.- Ar jis bandė tave pabučiuoti?- čia pat priduria.
- Ne. Manau, kad ne. Nežinau. Man atrodo, kad jo akys susiurbė mane visą, o tai yra blogiau nei bučinys, čia jau... hmmm... energinė neištikimybė.
Veronika prapliumpa juoktis.
- Reiškia bandė.
- Ne, nebandė,- teisinuosi.- Man atrodo, kad tarp mūsų ne meilė, o kažkoks ryšys.
"Jis viską žino."
- Jis nieko nežino!
- Kas?- Veronika atsistoja nuo sofos ir nueina link tamsaus medžio spintos stiklinėmis durimis.
- Viktoras,- atsakau iškvėpdama.- Jo vardas Viktoras. Jeigu jis sužinotų, Vera... Jeigu jis sužinotų... ,- mano akys plečiasi iš siaubo, o kvėpavimas greitėja kas akimirką. Įsitveriu rankomis į sofos kraštą.
- Niekas nieko nežino, tu geriau mirtum nei kam nors papasakotum,- mirkteli viena akimi.- Nusiramink.
Veronika išsitraukia iš spintos butelį persikų skonio Keglevich ir skubiai eina link manęs.
- Klausyk, niekas nieko nežino. Niekas, supranti? Niekas yra niekas,- apkabina mane.
"Žino. Tie, kurie matė..."
- Įpilsiu tau į kavą šito,- kiša butelį man prie veido. Nieko neatsakau, tik pakinkuoju galva kaip arklys. Įkvėpk, iškvėpk. Viskas gerai. Čia nieko be mūsų nėra. Veronika negailėdama šliūkšteli į mano puodelį likerio. Akimis keliauju per stalą: žurnalas, akiniai, ant spintelės - žirklės raudona rankena. Gerai. Keglevich į kavą. Gerai. Persikai. Man patinka persikai. Gerai. Persikai kavoje. Kava su persikais. Slyva šokolade. Viktoro akys. Velnias... Velnias trauktų tą jo projektą!
- Velnias!- staigiai abiem rankom čiumpu puodelį.- Velnias, Vera, aš nebegaliu... ,- vos kvėpuodama stipriai jį suspaudžiu. Palinkstu į priekį ir spaudžiu pėdas į grindis. Kvėpuok, kvėpuok, kas tau darosi?
"Meilės kaina yra mirtis."
- Kas tie demonai?- tyliai klausia.
"Gyvenimo istorija." Dalykai, kurie sugriautų mano, ant trapaus pagrindo susikurtą gyvenimo istoriją. O gal ir jokio pagrindo po visu tuo nėra. Tuomet viskas tiesiog susprogtų gabalais, išlįstų velnio galva, kuri prarytų mane ir aš... "Tavo siela dega liepsnose."
Nevalingai nusipurtau.
- Gal išgerkim ko nors kito?- Veronika stipriau suspaudžia mane per pečius.- Ar jis bandė tave pabučiuoti?- čia pat priduria.
- Ne. Manau, kad ne. Nežinau. Man atrodo, kad jo akys susiurbė mane visą, o tai yra blogiau nei bučinys, čia jau... hmmm... energinė neištikimybė.
Veronika prapliumpa juoktis.
- Reiškia bandė.
- Ne, nebandė,- teisinuosi.- Man atrodo, kad tarp mūsų ne meilė, o kažkoks ryšys.
"Jis viską žino."
- Jis nieko nežino!
- Kas?- Veronika atsistoja nuo sofos ir nueina link tamsaus medžio spintos stiklinėmis durimis.
- Viktoras,- atsakau iškvėpdama.- Jo vardas Viktoras. Jeigu jis sužinotų, Vera... Jeigu jis sužinotų... ,- mano akys plečiasi iš siaubo, o kvėpavimas greitėja kas akimirką. Įsitveriu rankomis į sofos kraštą.
- Niekas nieko nežino, tu geriau mirtum nei kam nors papasakotum,- mirkteli viena akimi.- Nusiramink.
Veronika išsitraukia iš spintos butelį persikų skonio Keglevich ir skubiai eina link manęs.
- Klausyk, niekas nieko nežino. Niekas, supranti? Niekas yra niekas,- apkabina mane.
"Žino. Tie, kurie matė..."
- Įpilsiu tau į kavą šito,- kiša butelį man prie veido. Nieko neatsakau, tik pakinkuoju galva kaip arklys. Įkvėpk, iškvėpk. Viskas gerai. Čia nieko be mūsų nėra. Veronika negailėdama šliūkšteli į mano puodelį likerio. Akimis keliauju per stalą: žurnalas, akiniai, ant spintelės - žirklės raudona rankena. Gerai. Keglevich į kavą. Gerai. Persikai. Man patinka persikai. Gerai. Persikai kavoje. Kava su persikais. Slyva šokolade. Viktoro akys. Velnias... Velnias trauktų tą jo projektą!
- Velnias!- staigiai abiem rankom čiumpu puodelį.- Velnias, Vera, aš nebegaliu... ,- vos kvėpuodama stipriai jį suspaudžiu. Palinkstu į priekį ir spaudžiu pėdas į grindis. Kvėpuok, kvėpuok, kas tau darosi?
"Meilės kaina yra mirtis."
- Meilė ir mirtis yra sinonimai,- sakau tankiai kvėpuodama.
- Iš kur ši mintis?- ramiu balsu sako Veronika ir uždeda ranką man ant peties.
- Nežinau,- šnypščiu. Užsiverčiu puodelį su kavos ir likerio mišiniu ir išgeriu iki dugno. Drebančiomis rankomis trinkteliu puodelį į stiklinį stalviršį, tačiau jo nepaleidžiu. Lieku sėdėti palinkusi į priekį, krūtine beveik liečiu kelius. Jeigu iškvėpsiu iš plaučių visą orą, jis pavirs rūku ir paslėps mane.
"Arba pelenais."
Iš mano burnos veržiasi skausmo kupina dejonė ir atstūmusi puodelį, puolu Veronikai į glėbį. Ji stipriai prispaudžia mane prie savęs.
- Kodėl tai manęs nepaleidžia... - pajuntu krūtinėje aštrų skausmą.
Pelenai nukloję koridoriaus grindis. Sumišę su vandeniu. Vietomis linoleume žioji juodos skylės. Laiptinėje - dūmai. Pajuodusi koridoriaus spinta atrodo visiškai neatpažįstama. Akis graužia, pradeda bėgti ašaros.
- Juodas ir raudonas... ,- atsklinda vyriškas balsas. Kažkas bilda.
- Ponia, neleiskit čia vaiko,- tai žodžiai ar bildesys, nesuprantu.
Ruošiuosi statyti koją ant šlapių laiptinės grindų, bet kažkas sučiumpa mane už rankos ir tempia atgal.
- Ma-ma-a-a!!!- šaukiu užsikirsdama.
- Nurimk, nurimk,- Veronika klūpo šalia manęs ant grindų, vis dar apglėbusi mane. Mano galva prigludusi prie jos peties. Bandau atsimerkti, tačiau nesėkmingai. Negaliu atplėšti akių. Pasimuistau Veronikos glėbyje ir jos rankos šiek tiek atsipalaiduoja. Kilsteliu galvą, tačiau akys lieka užsimerkusios prieš mano valią.
- Vakar... ,- šnypščiu, tačiau balsas dingsta.
- Viskas praėjo,- švelniai taria Veronika.- Ar turi vaistų?
Bandau purtyti galvą, jaučiu, kad ne itin sekasi, tačiau, regis, Veronika mano atsakymą supranta.
- Tu čia saugi,- taria tyliai.- Pabūk akimirką, viskas baigėsi.
Jaučiu kaip ji paleidžia mane ir kažkur eina. Greičiausiai atneš man Neuromed. Mano akys šiek tiek prasimerkia. Čia taip vėsu. Kūnu bėgioja šiurpuliukai. Delnu paliečiu kilpinį kilimą. Jausmas toks lyg glostyčiau susivėlusį kailį. Mano kūnas virpa, tačiau delnais jaučiu pagrindą, kuris nepanašus į pradegusį linoleumą ir aš žinau, kad dabar 2017 metai - viskas buvo labai seniai.
- Štai, išgerk, su alkoholiu vartoti galima,- prie manęs vėl priklaupia Veronika ir kiša šaukštelį su kažkokia velniava. Sulaikiusi kvėpavimą paklusniai nuryju šleikštulį žadinantį skystį. Vis dar stengiuosi padoriai atsimerkti, kad galėčiau pažvelgti į tai, kaip atrodo dabartis ir tuo pačiu tikiuosi neišvysti priešais save jokio veidrodinio paviršiaus. Veronikos ranka slenka nuo mano peties iki kilimą tyrinėjančio delno.
- Nagi, kelkis, viskas baigėsi,- švelniai kalbina imdama mane už rankos. Pažvelgiu jai į akis: "Kas man? Kas jis?" klausiu, o ji linkteli galva.
Su Veronika susipažinome Vytauto Didžiojo universitete. Tiksliau jo lifte. Dar tiksliau - kai tame lifte užstrigome. Tai įvyko 2007 -ųjų vasarį. Įlipome į liftą pirmame aušte. Lifte buvome tik dviese, todėl paspaudusi trečiojo aukšto mygtuką, atsisukau į paskui mane įlipusią merginą ir žvilgsniu paklausiau: "Tu į kurį?" Ji linktelėjo galva ir kaip tik tuo metu užsivėrė lifto durys. Spėjau žvilgtelėti ar nenusitrynė akių kontūro pieštukas, kai liftas staiga trūktelėjo ir sustojo. Iš pradžių pamaniau, kad mes jau atvažiavome, tačiau durys neatsidarė ir mes vėl susižvalgėme, tik šį kartą abiejų akyse buvo nuostaba.
- Užstrigom?- Veronika žvilgteli į lubas, lyg jose būtų atsakymas.
- Gal dingo elektra?- demonstruoju, kad logika visiškai ne mano sritis - lifte šviesa nedingo.
- Vargu, būtų užgesusi šviesa.
- Gal spirti į duris?
- Gal paskambinkim pagalbai?- šypteli Veronika.
Žvilgteliu į mygtukus. Nuspaudžiu tą, ant kurio pavaizduotas varpelis. Kažkas cypteli, tačiau daugiau nieko neįvyksta. Vėl nuspaudžiu, tik šįkart laikau ilgiau.
- Kažkokia lempa,- sakau spirdama į duris.
- Kas ten yra?- iš kažkur atsklinda džeržgiantis balsas.
- Mes užstrigom lifte!- šaukiu užvertusi galvą.
- Kaip?
- Liftas nevažiuoja!- šaukiam duetu.
- Palauk...
Paleidžiu mygtuką.
- Įtariu, kad naudos bus mažai,- atsiremiu į veidrodį.- Gal pabandyti trenkti užpakaliu?
- Kas nors tikrai ateis.
- Ateis pavasaris, sužaliuos miškai, o dvi studentės vis dar lifte tupės,- uždainuoju.
Abi nusijuokiam.
- Nomeda,- tiesiu ranką merginai.
- Veronika.
Naudos iš pagalbos skambučio iš tiesų buvo nedaug, nes kol mus išlaisvino, praėjo ne mažiau nei valanda. Per tą laiką išsiaiškinome, kad švelnių bruožų šviesiaplaukė garbanė Veronika sudijuoja antrame kurse psichologiją ir ėjo į biblioteką, o plačiai juodu pieštuku apsivedusi akis Nomeda - pirmo kurso socialinio darbo studentė, po metų metusi lietuvių filologijos studijas, važiavo užsirašyti į srautinį dalyką, kurio kreditų trūks plyš reikėjo. Taip pat paaiškėjo, kad mėgstame panašaus žanro knygas (aš tuo metu buvau įnikusi į Paulo Coelho kūrybą, o Veronika krepšyje turėjo "Alchemiką"), klausome Linkin Park dainų, namų darbus rašome bet kur, tik ne namuose, nes juose nesugebame išspausti nė sakinio, geriame kavą su pienu ir svajojame pakeisti pasaulį. Būtent ta paskutine tema ir prakalbėjome beveik iki pat mūsų išlaisvinimo.
Kai lifto durys pagaliau atsivėrė, paaiškėjo, kad registracija baigėsi ir papildomų vietų Psichologijos įvado sraute nebebus. Pasiteisinimai force majeure, dėl kurio užstrigo liftas ir aš nespėjau į registraciją, nepadėjo ir tą semestrą lankiau kursą apie Arabų kraštų kultūrą, kurio niekada neplanavau rinktis, tačiau aš turėjau Veronikos telefono numerį ir - tuo metu dar nežinojau - asmeninę psichoterapeutę bei geriausią draugę. Pirmasis iš šių faktų paaiškėjo po dviejų savaičių, kai Veronikos nuomojamame kambaryje keturių metrų aukščio lubomis susitikome išgerti "ko nors su laipsniais". Išmaukus pusantro butelio pusiau sauso vyno, Veronika įspraudė man į delną keletą kavos pupelių, padėjo ant stalo stiklinę, ant jos - taurę trumpa kojele, į kurią įpylė Sambukos ir pavarčiusi padegė gėrimą tiesiai man prieš akis. Po to, kai nuvirtau atbula su visa kėde, o kavos pupelės išsilakstė po kambarį, Veronika juokėsi net susirietusi, tačiau, kai ištikta niekada nediagnozuotos panikos priepuolio, grindimis nušliaužiau į kampą ir prisispaudžiau prie sienos, o mano veidas įgavo sunkiai nusakomą atspalvį, Veronika visgi suprato, kad čia menki juokai. Nuo to laiko mūsų bendros vakaronės apsieina be specialiųjų efektų, o Veronikos vaistų lentynėlė pasipildė lengvais raminamaisiais, tam atvejui, kaip ji pati sako, jei nutiktų netikėtas nutikimas.
Antrasis faktas - mūsų artima draugystė - niekada nebuvo užtvirtintas jokiais drastiškais būdais, tačiau ji yra tarsi savaime suprantamas faktas. Lyg kitaip niekada ir negalėjo būti. Aš ir Veronika esame tarsi dvi tos pačios serijos knygos: skirtingos, tačiau susijusios tarpusavyje savo turiniu, įvykiais ir pagrindine mintimi. Veronika niekada neįsivers ilgų iššaukiančių auskarų, nedėvės trumpos suknelės, nepasiųs velniop automobilį užstačiusio kvailio, o aš niekada nepraleisiu progos gatvėje užkalbinti mano dėmesį atkreipusio žmogaus, nepirksiu niekuo neišsiskiriančio drabužio ir visada viską išnarstysiu po kaulelį, kad ir kaip skaudu po to būtų. Nepaisant skirtumų, mes esame kažkas, kas vienas be kito niekaip negalėtų egzistuoti. Tarsi dėlionės dalys. Tačiau netgi jai aš nedrįstu papasakoti kas esu iš tiesų.
- Iš kur ši mintis?- ramiu balsu sako Veronika ir uždeda ranką man ant peties.
- Nežinau,- šnypščiu. Užsiverčiu puodelį su kavos ir likerio mišiniu ir išgeriu iki dugno. Drebančiomis rankomis trinkteliu puodelį į stiklinį stalviršį, tačiau jo nepaleidžiu. Lieku sėdėti palinkusi į priekį, krūtine beveik liečiu kelius. Jeigu iškvėpsiu iš plaučių visą orą, jis pavirs rūku ir paslėps mane.
"Arba pelenais."
Iš mano burnos veržiasi skausmo kupina dejonė ir atstūmusi puodelį, puolu Veronikai į glėbį. Ji stipriai prispaudžia mane prie savęs.
- Kodėl tai manęs nepaleidžia... - pajuntu krūtinėje aštrų skausmą.
Pelenai nukloję koridoriaus grindis. Sumišę su vandeniu. Vietomis linoleume žioji juodos skylės. Laiptinėje - dūmai. Pajuodusi koridoriaus spinta atrodo visiškai neatpažįstama. Akis graužia, pradeda bėgti ašaros.
- Juodas ir raudonas... ,- atsklinda vyriškas balsas. Kažkas bilda.
- Ponia, neleiskit čia vaiko,- tai žodžiai ar bildesys, nesuprantu.
Ruošiuosi statyti koją ant šlapių laiptinės grindų, bet kažkas sučiumpa mane už rankos ir tempia atgal.
- Ma-ma-a-a!!!- šaukiu užsikirsdama.
- Nurimk, nurimk,- Veronika klūpo šalia manęs ant grindų, vis dar apglėbusi mane. Mano galva prigludusi prie jos peties. Bandau atsimerkti, tačiau nesėkmingai. Negaliu atplėšti akių. Pasimuistau Veronikos glėbyje ir jos rankos šiek tiek atsipalaiduoja. Kilsteliu galvą, tačiau akys lieka užsimerkusios prieš mano valią.
- Vakar... ,- šnypščiu, tačiau balsas dingsta.
- Viskas praėjo,- švelniai taria Veronika.- Ar turi vaistų?
Bandau purtyti galvą, jaučiu, kad ne itin sekasi, tačiau, regis, Veronika mano atsakymą supranta.
- Tu čia saugi,- taria tyliai.- Pabūk akimirką, viskas baigėsi.
Jaučiu kaip ji paleidžia mane ir kažkur eina. Greičiausiai atneš man Neuromed. Mano akys šiek tiek prasimerkia. Čia taip vėsu. Kūnu bėgioja šiurpuliukai. Delnu paliečiu kilpinį kilimą. Jausmas toks lyg glostyčiau susivėlusį kailį. Mano kūnas virpa, tačiau delnais jaučiu pagrindą, kuris nepanašus į pradegusį linoleumą ir aš žinau, kad dabar 2017 metai - viskas buvo labai seniai.
- Štai, išgerk, su alkoholiu vartoti galima,- prie manęs vėl priklaupia Veronika ir kiša šaukštelį su kažkokia velniava. Sulaikiusi kvėpavimą paklusniai nuryju šleikštulį žadinantį skystį. Vis dar stengiuosi padoriai atsimerkti, kad galėčiau pažvelgti į tai, kaip atrodo dabartis ir tuo pačiu tikiuosi neišvysti priešais save jokio veidrodinio paviršiaus. Veronikos ranka slenka nuo mano peties iki kilimą tyrinėjančio delno.
- Nagi, kelkis, viskas baigėsi,- švelniai kalbina imdama mane už rankos. Pažvelgiu jai į akis: "Kas man? Kas jis?" klausiu, o ji linkteli galva.
Su Veronika susipažinome Vytauto Didžiojo universitete. Tiksliau jo lifte. Dar tiksliau - kai tame lifte užstrigome. Tai įvyko 2007 -ųjų vasarį. Įlipome į liftą pirmame aušte. Lifte buvome tik dviese, todėl paspaudusi trečiojo aukšto mygtuką, atsisukau į paskui mane įlipusią merginą ir žvilgsniu paklausiau: "Tu į kurį?" Ji linktelėjo galva ir kaip tik tuo metu užsivėrė lifto durys. Spėjau žvilgtelėti ar nenusitrynė akių kontūro pieštukas, kai liftas staiga trūktelėjo ir sustojo. Iš pradžių pamaniau, kad mes jau atvažiavome, tačiau durys neatsidarė ir mes vėl susižvalgėme, tik šį kartą abiejų akyse buvo nuostaba.
- Užstrigom?- Veronika žvilgteli į lubas, lyg jose būtų atsakymas.
- Gal dingo elektra?- demonstruoju, kad logika visiškai ne mano sritis - lifte šviesa nedingo.
- Vargu, būtų užgesusi šviesa.
- Gal spirti į duris?
- Gal paskambinkim pagalbai?- šypteli Veronika.
Žvilgteliu į mygtukus. Nuspaudžiu tą, ant kurio pavaizduotas varpelis. Kažkas cypteli, tačiau daugiau nieko neįvyksta. Vėl nuspaudžiu, tik šįkart laikau ilgiau.
- Kažkokia lempa,- sakau spirdama į duris.
- Kas ten yra?- iš kažkur atsklinda džeržgiantis balsas.
- Mes užstrigom lifte!- šaukiu užvertusi galvą.
- Kaip?
- Liftas nevažiuoja!- šaukiam duetu.
- Palauk...
Paleidžiu mygtuką.
- Įtariu, kad naudos bus mažai,- atsiremiu į veidrodį.- Gal pabandyti trenkti užpakaliu?
- Kas nors tikrai ateis.
- Ateis pavasaris, sužaliuos miškai, o dvi studentės vis dar lifte tupės,- uždainuoju.
Abi nusijuokiam.
- Nomeda,- tiesiu ranką merginai.
- Veronika.
Naudos iš pagalbos skambučio iš tiesų buvo nedaug, nes kol mus išlaisvino, praėjo ne mažiau nei valanda. Per tą laiką išsiaiškinome, kad švelnių bruožų šviesiaplaukė garbanė Veronika sudijuoja antrame kurse psichologiją ir ėjo į biblioteką, o plačiai juodu pieštuku apsivedusi akis Nomeda - pirmo kurso socialinio darbo studentė, po metų metusi lietuvių filologijos studijas, važiavo užsirašyti į srautinį dalyką, kurio kreditų trūks plyš reikėjo. Taip pat paaiškėjo, kad mėgstame panašaus žanro knygas (aš tuo metu buvau įnikusi į Paulo Coelho kūrybą, o Veronika krepšyje turėjo "Alchemiką"), klausome Linkin Park dainų, namų darbus rašome bet kur, tik ne namuose, nes juose nesugebame išspausti nė sakinio, geriame kavą su pienu ir svajojame pakeisti pasaulį. Būtent ta paskutine tema ir prakalbėjome beveik iki pat mūsų išlaisvinimo.
Kai lifto durys pagaliau atsivėrė, paaiškėjo, kad registracija baigėsi ir papildomų vietų Psichologijos įvado sraute nebebus. Pasiteisinimai force majeure, dėl kurio užstrigo liftas ir aš nespėjau į registraciją, nepadėjo ir tą semestrą lankiau kursą apie Arabų kraštų kultūrą, kurio niekada neplanavau rinktis, tačiau aš turėjau Veronikos telefono numerį ir - tuo metu dar nežinojau - asmeninę psichoterapeutę bei geriausią draugę. Pirmasis iš šių faktų paaiškėjo po dviejų savaičių, kai Veronikos nuomojamame kambaryje keturių metrų aukščio lubomis susitikome išgerti "ko nors su laipsniais". Išmaukus pusantro butelio pusiau sauso vyno, Veronika įspraudė man į delną keletą kavos pupelių, padėjo ant stalo stiklinę, ant jos - taurę trumpa kojele, į kurią įpylė Sambukos ir pavarčiusi padegė gėrimą tiesiai man prieš akis. Po to, kai nuvirtau atbula su visa kėde, o kavos pupelės išsilakstė po kambarį, Veronika juokėsi net susirietusi, tačiau, kai ištikta niekada nediagnozuotos panikos priepuolio, grindimis nušliaužiau į kampą ir prisispaudžiau prie sienos, o mano veidas įgavo sunkiai nusakomą atspalvį, Veronika visgi suprato, kad čia menki juokai. Nuo to laiko mūsų bendros vakaronės apsieina be specialiųjų efektų, o Veronikos vaistų lentynėlė pasipildė lengvais raminamaisiais, tam atvejui, kaip ji pati sako, jei nutiktų netikėtas nutikimas.
Antrasis faktas - mūsų artima draugystė - niekada nebuvo užtvirtintas jokiais drastiškais būdais, tačiau ji yra tarsi savaime suprantamas faktas. Lyg kitaip niekada ir negalėjo būti. Aš ir Veronika esame tarsi dvi tos pačios serijos knygos: skirtingos, tačiau susijusios tarpusavyje savo turiniu, įvykiais ir pagrindine mintimi. Veronika niekada neįsivers ilgų iššaukiančių auskarų, nedėvės trumpos suknelės, nepasiųs velniop automobilį užstačiusio kvailio, o aš niekada nepraleisiu progos gatvėje užkalbinti mano dėmesį atkreipusio žmogaus, nepirksiu niekuo neišsiskiriančio drabužio ir visada viską išnarstysiu po kaulelį, kad ir kaip skaudu po to būtų. Nepaisant skirtumų, mes esame kažkas, kas vienas be kito niekaip negalėtų egzistuoti. Tarsi dėlionės dalys. Tačiau netgi jai aš nedrįstu papasakoti kas esu iš tiesų.
Komentarai
Rašyti komentarą