15 dalis.
- Kažkokia nesąmonė,- numetu tušinuką į šoną.- Tokių nesąmonių dar reikia gerai paieškoti. Ir ką jis pagalvos tai perskaitęs? Geriausiu atveju, kad aš nestabilios psichikos.
Metu žvilgsnį į kaimyną, rūkantį priešais esančio daugiabučio balkone. Užkeliu rudomis šlepetėmis apautas kojas ant balkono atbrailos.
"O galėtum tiesiog pasakyti: Viktorai, tu man patinki, atsiprašau, kad iki šiol laužiausi."
Taip, tuomet jis pagalvotų, kad aš ne šiaip nestabilios psichikos, o apskritai neturiu proto.
"Aš esu. Tai faktas. Fakto neįmanoma paneigti."
Bet galima ignoruoti. 1:0 Valio!
"Ignoruoti taip, kaip tu ignoruoji savo gyvenimą?" 1:1
Aš neignoruoju gyvenimo. Jei ignoruočiau, būčiau mirusi.
"Sprendimus priimi tu."
Tada kurių galų man reikalingas tas neveiksnus mąstymo padargas? Reikėtų pradėti ignoruoti ir šiuos dialogus.
Suglamžau žalsvą laiškinio popieriaus lapą ir sviedžiu pro balkono kraštą. Tegul laukiniai katinai taršo į sveikatą tuos idiotiškus meilės žodžius. Bus įrodymas, kad kažkas visgi gali būti gyvas meile.
O jei jis nesupranta romantikos? Tada pasirodyčiau kaip infantili trisdešimtmetė. Ir kaip iš viso reikėtų tą laišką perduoti? Įmesti į jo pašto dėžutę? O jei jos netikrina? Arba patikrins po kelių mėnesių? Kaip tuomet būtų nejauku... Ar meilės laiškai turi galiojimo terminą? Jei tokį laišką randi daug vėliau nei tikėjosi rašantysis, ar vis dar gali pretenduoti į jame išdėstytus jausmus? Apskritai, kokios kvailos šios mintys. Iš kur jos atsiranda? Kaip man galėjo kilti mintis rašyti Viktorui MEILĖS LAIŠKĄ! Beprotė.
"Bejausmė."
Proto kalinė.
"Beširdė."
Įkaitė.
"Velnio moteris."
Ei, "velnio moteris" skamba kaip komplimentas! Velnias juk turi skonį, tiesa? Iš kur dar galėjo atsirasti posakis "Tavęs nė velnias neimtų"?
"Viktoras irgi neimtų."
Kvėpteliu ir rūgščiai susiraukiu:
- Tikriausiai.
Viktoro plaukai... Juos prisiminusi visada nejučia užmerkiu akis. Neklusnios tamsios sruogos, besiraitančios aplink jo skruostus ir palei kaklą verčia mane giliau įkvėpti, kad neišsiduočiau kaip noriu suleisti pirštus į tuos plaukus ir atsiduoti visa apimančiai aistrai. Ir nesvarbu kas būtų po to. Net jei tai būtų paskutinis mano gyvenime atliktas veiksmas, nė akimirkos nedvejočiau. Iki šiol nesuprantu ar jo plaukai juodi, ar tamsiai rudi. Saulės šviesoje jie įgyja auksinį atspalvį, vakaro tamsoje - sidabrinį. Tik liepsnos jo akyse visada dega taip pat intensyviai. Iš po tų banguotų plaukų šmėkštelnantis žvilgsnis visada pataiko tiesiai į taikinį - mano sielos gelmes. Ir kas kartą aš jo lygiai taip pat išsigąstu.
Neaišku iš kur, bet esu tikra, kad šis žmogus žino visas mano paslaptis. Tik to nesako.
Iš kur jis pats atsirado? Iki šiol nesuprantu. Kaip jis atėjo į mano gyvenimą?
"Brutaliai pastumdamas duris."
Mano ranka nejučia suranda ant medinio staliuko numestą tušinuką, šis savo ruožtu siekia žalsvo popieriaus lapo ir tarsi valdomas kažkokios nežinomos jėgos, pradeda rašyti. Mano akys vis dar užmerktos, galva nežymiai atlošta atgal, tačiau aš puikiai žinau, kad laiškiniame popieriuje užrašytas vienintelis sakinys: Viktorai, kas tu?
"Tavo fantazijos vaisius."
Vėl paleidžiu išdaviką tušinuką iš rankos. Staigiai atsimerkiu ir įsistebeiliju į pilką priešais esančio namo sieną. Lyg tai padidintų mano galimybes įtikinti galvoje tūnantį oponentą:
- Ne, jis tikras žmogus,- ištariu garsiai.
Aš jį liečiau, jaučiau nuo jo sklindančią šilumą, žvelgiau į jo akis, stovėjau šalia jo, gulėjau šalia jo, netgi gėriau alkoholio - kas man yra absoliučiai nebūdinga taip trumpai pažįstant žmogų - sėdėjau jo automobilyje, glosčiau jo tatuiruotę... ir visi šie dalykai man be galo patiko. Ir visi kiti, kurių neišvardinau. Ir tie, kurių nedariau. Ir dar tie, kuriuos norėčiau padaryti...
Pajuntu kaip kūnu nuvilnija malonumo banga ir nejučia nusišypsau. Delnu uždengiu parašytus žodžius lyg bijodama, kad kas nors gali juos perskaityti ir pasakyti Viktorui. Velnias... Kas su manimi darosi? Jaučiuosi kaip paauglė, pametusi galvą dėl jai nepasiekiamo vaikino.
"Nepasiekiamo? Tiesiog panaudok tą sakinį apie laužymąsi. Išspręndžia visas problemas ir visus klausimus. Tau nieko nereikės daryti, manau, jis pakankamai patyręs vyras, kad žinotų kas po ko tokiu atveju eina... "
Aš nenoriu su juo...
"Nori."
Nevalingai trenkiu delnu per stalą.
Velniai griebtų! Tai tas pats, kaip norėti raudonu kilimu užlipti iki dangaus - neįmanoma! Jokiais būdais!
"Tie būdai ne tik įmanomi, bet ir aprašyti kartu su paveikslėliais tokioje knygoje, kuri vadinasi Ka..."
Pašoku ant kojų ir įsitvėrusi į balkono kraštą, palinkstu virš jo taip, tarsi ketinčiau ką nors išvemti.
- Pasakyk atvirai, ar kai Dievas dalino protą, aš stovėjau eilėje paskutinė?
"Greičiau jau pirma. Ir dar iš vakaro."
- Protas yra seksualiausia tavo vieta,- pasigirsta juoko lydimas kaimyno balsas iš šalia esančio balkono.
Krūpteliu, akys trumpam įgauna tobulo apskritimo formą, bet tuoj pat susiaurėja iki mažyčio plyšelio. Dar labiau persisveriu per balkono kraštą, pasuku galvą kairėn ir teškiu:
- Tai aš tokia negraži? Kažkodėl gerdamas kavą mano balkone ir kimšdamas mano keptas kaneles, to nesakei,- duriu pirštu ta kryptimi, kur numanau esant kaimyną, nes jo nematau. Girdžiu tylų kikenimą. Rankomis staigiai atsistumiu nuo turėklo ir kuo greičiau šaunu į kambarį, nes nenoriu sužinoti ar tai buvo komplimentas, ar paguoda. Paskui save užtrenkiu balkono duris.
"Tai bent charakteris. Statau, kad joks vyras neims tavęs iki gyvenimo galo. Kas pasiūlys daugiau?"
Kodėl neims? Ar kad išsigąs? Na tai man bailių ir nereikia. Skradžiai žemę juos visus.
Nežinau kokiu tikslu žirglioju į virtuvę. Ties durimis sustoju.
- Skradžiai!- išrėkiu net pasilenkdama į priekį. Dešine ranka atsiremiu į durų staktą.
"Ar palengvėjo?"
Nė kiek. Kaip galėtų?.. Jis ten, trimis aukštais žemiau, įsitaisęs savo patogiame krėsle prie kompiuterio, galbūt klauso savo mėgstamos muzikos, pro atdarą langą į kambarį plūsta gaivus oras, jo pirštai bėgioja klaviatūra taip švelniai tarsi ją glostytų, jo galva šiek tiek palenkta į priekį, o plaukai sruogomis krenta ant kaktos, jis įkvepia ir sakinio gale padėjęs tašką, lėtai iškvepia... užmerkia akis. Jo mintyse nauji projektai. O aš beviltiškai trokštu susirangyti jo glėbyje...
Pajuntu, kad klūpau ant grindų, nuleidusi galvą, užmerkusi akis, ranka vis dar liečiu šiurkščią medinę staktą, tuščią, be vyrių, be durų. Be durų. Ar dėl to aš tokia nelaiminga? Ar dėl to, kad mano bute niekur nėra durų - nesilaikau feng shui principų, neskirstau erdvių pagal paskirtis ir leidžiu skirtingoms energijoms laisvai maišytis visame bute. Ar dėl to ir mano mintyse nėra tvarkos? Ar dėl to ir mano gyvenime jos nėra? Ar tai ir yra ta priežastis? Jei visur įdėčiau duris, ar rasčiau ramybę?
"Seniai jas įdėjai. Spynas įmontavai - įleistines. Užrakinai. Raktus išmetei. Niekas negali pas tave įeiti."
Jaučiu kaip gilėja kvėpavimas. Stipriau užmerkiu akis.
Vaikystėje užsimerkę pirštais stipriai spausdavome akių obuolius, kol pradėdavome regėti žaibus ir žvaigždutes. Varžydavomės, kuris pamatys didesnį žaibą ar daugiau žvaigždučių. Nors niekaip nebuvo įmanoma patikrinti, tačiau mes vis tiek varžydavomės šaukdami matomų žaibų ir žvaigždžių dydžius ir skaičius, kol ištrykšdavo ašaros ir nebegalėdavome ištverti spaudimo.
Mano vaikystės namuose visur buvo durys. Tik aš jų negalėdavau uždaryti. Vonioje man buvo draudžiama užsirakinti. Abiejų kambarių durys taip pat būdavo uždaromos tik nakčiai ir tai padaryti galėjo tik tėvai. Visais kitais atvejais visos durys, išskyrus lauko, visuomet būdavo atidarytos iki galo. Kambariai buvo išdėstyti vienas priešais kitą, todėl jei pro vieno iš jų langus spigindavo saulė, jos spinduliai pasiekdavo kito kambario grindis. Lyg kokios nematomos gijos norėtų sujungti visas bute esančias patalpas į vieną bendrą. Lyg kažkokia nematoma jėga tikėtų galinti sujungti bute gyvenančius žmones į šeimą.
Kakta paliečiu šaltas virtuvės grindų plyteles, rankas tiesiu grindimis priešais save. Ar tai kažkokia jogos poza? Ar tai ašaros teka mano veidu? Ar durys galėtų jas sustabdyti? Kodėl būtent įleistinės spynos, prote?
"Tam, kad net norėdama negalėtum jų atidaryti. Kad niekas kitas neatidarytų."
Bet jis atidarė. Ar įėjo kiaurai? Ne, jis tarsi visraktis, paeiliui rakinantis vis tolimesnes duris. Jei jo nesustabdysiu, galų gale jis atrakins dangtį į pragarą, išleis iš ten visus demonus ir sunaikins viską, ką sukūriau. Tai negali įvykti. Nė už ką.
Pritraukiu rankas prie kūno, delnais įsitveriu į kelius. Privalau keltis. Privalau sustabdyti visa tai. Kitu atveju iš mano gyvenimo nieko nebeliks.
Komentarai
Rašyti komentarą