9 dalis.

Tą projektą rašėme dvi savaites. Tiksliau - Viktoras tempė visą reikalingą informaciją, o aš rašiau. Dienomis ir naktimis mintimis, tušinuku ir garso įrašais kūriau jo turinį, o paskui žinutėmis, elektroniniais laiškais, net įkišdama į duris raštelius siunčiau Viktorui atskiras projekto dalis ar tiesiog idėjas, susapnuotas, gimusias išgirdus pokalbių nuotrupas gatvėje, staiga išnirusias prieš akis... Paskui taisydavau. Nuolat taisydavau tai, ką parašiau. Tada vėl siųsdavau Viktorui žinutes, elektroninius laiškus, vaizdo ir garso įrašus apie tai, ką reikia pataisyti, parašyti kitaip ar visai ištrinti. Iki šiol stebiuosi, kad jo nevargindavo nuolatinis mano siunčiamos informacijos srautas. Viktoras leido man viską keisti, išbraukti, perrašyti, ištrinti, tada parašyti iš naujo, tada vėl išbraukti tiek kartų, kiek tik sugalvodavau. Negalėčiau suskaičiuoti kiek kartų skambinau jam naktį su pasiūlymais kaip dar patobulinti projektą ar tiesiog prabudusi iš miego, paskubomis rašydavau žinutę, kad nepamirščiau į galvą šovusios minties. 

- Viktorai, man atrodo čia viską rašome negerai,- pusę dviejų nakties paskubomis beriu į ragelį net neleidusi jam ištarti "Klausau" ar "Labas, Meina".- Skiltyje B turėtume nurodyti ne tik tuos darbuotojus, kurie jau dirba, bet ir tuos, kuriuos dar tik ketiname įdarbinti - dar iki projekto pradžios turi būti numatyti konkretūs žmonės, reikia prisegti jų CV.

- Tuoj įsijungsiu kompiuterį,- taria užsimiegojusiu balsu. Girdžiu kaip jam keliantis iš lovos šnara antklodė. Įsivaizduoju kaip budindamasis pasukioja kaklą ir automatiniu judesiu paspaudžia kompiuterio įjungimo mygtuką. Jam sėdantis sugirgžda kėdė. Viktoras giliai įkvepia ir nusižiovauja. 

- Kur ta skiltis B?- klausia tyliu švelniu balsu.

Bandau paaiškinti, bet Viktoras mane pertraukia:

- Ateik. Aš dar ne visai prabudau. Parodysi ką parašei.

- Aaaaa... Tuoj,- išjungiu pokalbį neleidusi jam nieko pasakyti. Vėl. Bet esu beveik tikra, kad jis nieko ir nebūtų sakęs. Pačiumpu kompiuterį, paskubomis ištraukiu iš rozetės įkroviklį, numetu ant sujauktos lovos ir su šlepetėmis lekiu tris aukštus žemyn. Be makiažo, susivėlusiais plaukais, apsivilkusi nutampytą baltą palaidinę ir pilkus sportinius šortukus, kuriuos dėviu tik namie, palikusi telefoną ant pagalvės ir degančią šviesą koridoriuje. 

Viktoras nei karto nepapriekaištavo, kad skambinu naktimis, žinutėse rašau padrikas mintis ar kad laiškuose pamirštu nurodyti kur tiksliai įkelti atsiųstą tekstą, neprieštaravo begalei pakeitimų, išbraukymų, taisymų ir perrašymų. Iš tiesų jis... tik dabar tą suprantu... niekada neišjungdavo telefono garso, nes visada atsiliepdavo naktimis, atmesdavo skambučius dienomis, kai negalėdavo kalbėti, atsakydavo į siunčiamas žinutes. "Susirinkimas", "Aikštelėj" - kartais mestelėdavo tik vieną žodį. Tačiau žinojau, kad į gautą informaciją sureaguos kaip galėdamas greičiau.

Vienoje rankoje laikydama nedidelį planšetinį kompiuterį, įstatytą į tokią pat nedidelę klaviaturą, kita ruošiuosi skambinti į duris, bet jos atsidaro anksčiau nei pasiekiu skambutį.

- Mei,- šypsosi Viktoras. Užsimiegojęs, susitaršiusiais plaukais. Koridoriuje tamsu, tačiau iš kambario sklinda melsva kompiuterio ekrano šviesa.

Įsmunku vidun ir uždarau duris.

- Atleisk, miegojau,- pasitrina akis. Kalba atsiprašydamas, lyg miegoti naktimis būtų nusikaltimas.

Susėdame prie rašomojo stalo. Pasidedu kompiuterį priešais save ir pradedu pasakoti naujausias idėjas, tačiau Viktoro riešas, aprištas raudona virvele, mano žvilgsnį traukia nepalyginamai labiau nei dokumentai kompiuterių ekranuose.

- Turime pakeisti štai čia,- rodau kelias mėlynai paryškintas eilutes savo kompiuterio ekrane.- Nežinau kodėl tik dabar tai supratau. Skaičiau jau n kartų ir vis tiek supratau tik dabar.

Mano akys įsmeigtos į ekraną, o dešinys delnas nuslysta stalviršiu lyg siektų atokiau gulinčio tušinuko, nors man jo tikrai nereikia. Ką aš rašysiu? "Istoriją. Erotinę." Ne. Ranka sustingsta. Pirštų galais liečiu vėsų medinio stalo paviršių. "Ne, tai ne. Žinoma, kam rašyti, kai galima padaryti." Staigiai apverčiu delną į viršų.

- Pažiūrėk, turėtų būti numatyti visi darbuotojai, kurie dirbs,- sakau iš paskutiniųjų stengdamasi susitelkti į ekraną, o ne į ranką, darančią velniai žino ką. Viktoras pasuka galvą, kad pamatytų apie ką jam pasakoju. Šiek tiek palinksta visu kūnu link manęs. Jo riešo virvelė paliečia mano neklusniosios rankos dilbį. Kūnu nuvilnija šiurpuliukas ir aš užsimerkiu.

- Turėsiu pasakyti direktoriui,- sako Viktoras.

- Turėsi... Reikia sugalvoti kaip viską užpildyti... ,- jau nebežinau ką kalbu. Kūnu ritasi šilumos bangos.

- Tu nori miego,- švelniai taria Viktoras.

Staiga suvokiu, kad vis dar sėdžiu užsimerkusi. Pasuku galvą į jį, pramerkiu akis. Noriu patraukti dešinę ranką link savo kompiuterio, tačiau ji tik šokteli viršun ir vėl nudrimba ton pačion vieton, lyg būtų atskiras organizmas, demonstruojantis užsispyrimą ir tvirtą nuomonę. 

- Ne... Ne, viskas gerai, tiesiog mąsčiau,- bandau kalbėti kuo atsainiau.

Jaučiu kaip virpa rankų pirštai.

- Išgėriau per daug kavos,- prispaudžiu abu delnus prie stalo.- Žinai, norėjau kuo greičiau parašyti šitą dalį.

Viktoras dešine ranka pasiremia galvą, o kairę uždeda ant mano kėdės atlošo. Šypsodamasis žiūri į mane. Velnias. Arba svarsto kodėl nevaldau savo galūnių, arba mano argumentai jam atrodo neįtikinami. Tačiau greičiausiai teisingi bus abu variantai.

- O tu tikrai atrodai neišsimiegojęs,- stengiuosi neparodyti kaip kvailai jaučiuosi. Ne. Iš tiesų jaučiuosi nuoga. Visi mano vidiniai dialogai, visi mano demonai tarsi vitrinoje sustatyti - tik rinkis, kuris verčiausias apdovanojimo - kokio nors Velnio Oskaro - už visą šį mano šou.

- Tuoj dvi nakties, Mei. Gal visgi eikime miegoti? O ryte... hmmmm... galbūt rytoj vakare pratęsim.

- Ne,- sakau išsitiesdama.- Noriu šitą parašyti dabar.

Greitai įsmeigiu akis į savo kompiuterio ekraną, rankas uždedu ant klaviatūros.

- Kaip manai, kiek dar žmonių mums reikės?- klausiu.

Mums. Visas tas dvi savaites šis žodis atrodė toks natūralus. Nors projektas visai ne mūsų, o įmonės, kurioje dirba Viktoras. Tačiau jis nei karto manęs nepataisė.

- Nagi, Vik, mąstyk,- pasisuku į jį ir mano kelis atsiremia į Viktoro koją. Kūną vėl perlieja šilumos banga. Staigiai įkvepiu.

- Mąstyti vidury nakties, tik prabudus.... ne, pažadintam,- Viktoras nusijuokia.- Nori arbatos? Ar kavos su ledu?

- Noriu, kad naudotum savo smegenis pagal paskirtį,- atsakau pažvelgdama jam į akis. "Tavo pačios neveikia... pagal paskirtį. Nors, geismas taip pat kyla iš smegenų."

- Manai, kad kavai paruošti nereikia smegenų?- vėl juokiasi Viktoras.- Palauk, įjungsiu muziką, padarysiu kavos, tada galbūt jau sugebėsiu ir sme-ge-nis naudoti,- duria pirštu sau į galvą.

"Taip, naktį net ir dvi galvos nepadeda mąstyti."

- Baik,- papurtau galvą.

- Ką?- Viktoras kilsteli antakį.

- Aaaaaaa... ššš... ,- nutęsiu galvodama kaip išsisukti.- Norėčiau tiesiog vandens.

Nusišypsau tikriausiai kvailiausia šypsena, kokią galiu išspausti. Viktoras įjungia muziką savo Youtube kanale ir nueina į virtuvę, o aš užsidengiu delnais veidą. 
Ar tu negali apsieiti be porno scenarijaus nors vieną... "Nemanau, jog taip pat prieštarautum jei tas scenarijus taptų realybe." Tiek to.
Abiejų rankų pirštais suspaudžiu kaktą. 

- Manau, kad vis dėlto reikėjo rinktis kavą,- sako Viktoras pastatydamas šalia mano kompiuterio stiklinę vandens.

- Manau, kad būtent kavos perteklius ir įtakoja procesus, vykstančius... Žinai, kava veikia kaip... kaip...

"Afrodiziakas."

- Stimuliantas,- baigiu mintį.

- Kaip koks Preworkout'as,- nusišypso Viktoras sėsdamasis.

"Kaip Spanish fly, kvaily! Afro-di-zia-kas."

Tai stimuliantas.

"Afrodiziakas, skatinantis užsiimti smegenų darbą gerinančia veikla."

- Šokoladas yra afrodiziakas!- trinkteliu delnu į stalą.

- Ką?- Viktoras klausiamai pažvelgia į mane.

- Oi,- krūpteliu.- Juodas šokoladas gerina smegenų darbą.

"Ir kitų negyvybiškai svarbių organų... "

- Turiu su 90 procentų kakavos,- sako Viktoras stodamasis.

"... galinčių įžiebti gyvybę."

- Ar tu liausies!- pašoku nuo kėdės ir mosteliu rankomis į šonus, tarsi vydama nuo savęs mintis.

Viktoras atsisuka į mane. Prisimerkia. Šūdas. Dabar tai pakliuvau. Ir kaip aš tai paaiškinsiu? "Nepaaiškinami dalykai pasaulyje seniai tapę norma." 

- Aš noriu... tiesiog baigti šitą dalį,- sakau žiūrėdama į jį prasikaltusio katino žvilgsniu.- O tada eikime miegoti. Daugiau jokių užduočių šiąnakt, ok?

"Miegoti po vieną ne kartu - kur dėsi kablelį? Štai tau užduotis." Tau užduotis - užčiaupti nematomą savo srėbiamąją bent penkiolikai minučių. Nuo dabar.

Paslepiu už nugaros rankas ir stipriai suspaudžiu kumščius. Gal net pasimelsčiau, bet nemoku nei vienos maldos iki galo, todėl tiesiog žvelgiu į Viktorą, tikėdamasi, kad aš jam vis dar atrodau kaip norma. Kompiuterių ekranų šviesoje liepsnelės jo akyse atrodo šaltesnės nei įprastai.

- Mei... I ask you to dance?- klausia Viktoras.
Čia kas? Išbandymas? Taip pat, kaip viduramžiais raganas išbandydavo vandeniu - jei neskęsti, tada tu ragana ir būsi sudeginta ant laužo. Jei paskęsi, vadinasi buvai nekalta. Bet kuriuo atveju esi mirusi. Ar išmaniųjų technologijų laikais išbandoma šokiu? Jei šoksi, reiškia esi lengvai prieinama, jei nešoksi - nepasiekiama. Abiem atvejais niekam tikusi. Mirusi. Velnias.

- May I pick a song?- atsakau kiek atpalaiduodama delnus. Reikia laimėti laiko ir sugalvoti ką nors. Guodžiu save, nors iš tikrųjų puikiai žinau, kad nieko nesugalvosiu.

- Sure,- šypsosi.

Sėduosi į Viktoro kėdę. Daina bus... "Ocean drive". Ten dainuoja apie šokius su velniu, ar ne? Don't say a word while we dance with the devil... Skamba kaip potekstė. Geriau... "Midnight caller". Daugiau niekas nešauna į galvą, todėl įvedu pavadinimą į paieškos laukelį ir spaudžiu patį pirmą galimą pasirinkimą. Pasigirdus pirmiesiems romantiškos, lėtos dainos akordams, atsistoju nuo kėdės, tačiau lieku nusisukusi į kompiuterio ekraną. Užsimerkiu, nuleidžiu galvą. Velniai griebtų, neturiu jėgų pajudėti. Šiurpas laksto mano oda, kvėpavimas padažnėja. Jaučiuosi lyg prieš tą išbandymą vandeniu. Nagi. Susiimk. Čia tik šokis. "Tik?"

Viktoras delnu paliečia mano petį ir aš atsimerkiu. Giliai įkvepiu. Jo rankos apsiveja mano liemenį ir švelniai atsuka į save. I need to be your lover. I need to get into your life. Pakeliu galvą ir sutinku jo žvilgsnį. Kelintą mano sielos knygos skyrių jau skaito tos akys? Mano rankos nejučia prisiglaudžia prie Viktoro liemens. Delnai lėtai kyla jo krūtine, stabteli ties pečiais. Kokį velnią... Dešinysis delnas nuslenka ant Viktoro kaklo, paskui jį - kairysis, kol rankos susikryžiuoja. Viktoro akys užsimerkia, galva palinksta prie mano peties. Jo rankos slenka mano nugara ir ties pirmu priedainiu švelniai priglaudžia mane prie savęs. I'll be yours, for ever more. Make me yours, for ever more. Toliau nebegirdžiu. Užsimerkiu. Pajuntu kaip Viktoro plaukai kutena mano skruostą, kaip jo kvėpavimas šildo mano kaklą, kaip rankos stipriau prispaudžia mane prie savęs. Negaliu suprasti ar mes šokame, ar stovime vietoje. Ar mes vis dar tame pačiame kambaryje? Ar aplink mus vis dar yra kokių nors garsų? Ar daina baigėsi?  Jaučiu tik šiltą Viktoro kūną, jo delnus, glostančius mano nugarą. Kilsteliu galvą ir musų skruostai susiliečia. Mano rankos stipriau apsiveja jo kaklą. Nejučia imu šypsotis. Viktoras palinksta į priekį, suima mane tvirčiau ir pakelia. Instinktyviai apsiveju kojomis jo liemenį. So, wake me up inside. Make me feel allright - girdžiu jau kitos dainos žodžius. Rankas uždedu Viktorui ant pečių. Nesuprantu ar noriu išsilaisvinti iš jo glėbio, ar kad niekada manęs nepaleistų. Jis laiko tvirtai apglėbęs mano liemenį.

- Mūsų projektas... nebaigtas,- sakau tyliai, vis dar neatmerkdama akių.

- Koks projektas?- šnabžda man į ausį Viktoras.

Nusišypsau. Projektas "Išjunk mano smegenis". Ne, šitas jau seniai įgyvendintas.

Vėl apsiveju rankomis Viktoro kaklą, veidu pasineriu į jo plaukus. Nežinau kokia daina dabar skamba, tačiau noriu, kad ji niekada nesibaigtų. Kaip ir ši akimirka. Viktoras lengvai supuoja mane glėbyje. Ar tai vyksta šioje planetoje? Ar visgi mano sapne? Aš rašiau tą skiltį B ir užmigau ant stalo? Visai gali būti. 

"Tavo sapnai tokia estetika nepasižymi." Ne, visgi tai vyksta realybėje.

Pakeliu galvą ir atsimerkiu. Prieš mano akis kompiuterių ekranų blausiai apšviestas kambarys.

- Vik, paleisk mane,- sakau tyliai. Rankomis įsiremiu į jo pečius, o kojomis bandau pasiekti žemę. Viktoras švelniai pastato mane.

- Per stipriai suspaudžiau?- klausia susirūpinęs. Delnais vis dar glosto mano nugarą. Kūnu perbėga šiurpas. Pabandau išsilaisvinti ir nustembu kaip lengvai pavyksta. Viktoro akys vis dar klausiamai žvelgia į mane.

- Ne, ne... Tiesiog... ,- dairausi po kambarį, lyg ant kurios nors sienos būčiau priklijavusi šperą su atsakymais.- Ar rašysime?- klausiu pažvelgdama jam į akis.

Viktoras krypteli galvą.

- Tuoj pradės švisti,- sako tyliu balsu.- Į darbą eisi?

- Taip,- atsakau.

- Tuomet miegosime.

Perbraukiu delnu per susivėlusius plaukus. Taip, rašymo laiką tikriausiai išnaudojome šokiui. O gal rašyti net ir nebuvo gera mintis. Viktoras nulenkia mano kompiuterio ekraną ir išjungia sąvajį. Kambaryje akimirksniu pasidaro beveik visiškai tamsu. Apgraibomis ieškau ant stalo kompiuterio. Tuo momentu, kai jį apčiuopiu, pajuntu kaip Viktoras iš nugaros apglėbia mano liemenį ir prisitraukia prie savęs. Užsimerkiu nuo kūną staiga užplūdusios šilumos. Kompiuterio paimti nespėjau, tad uždedu delną Viktorui ant rankos.

- Ką darai?- klausiu iškvėpdama.

- Nenoriu, kad eitum.

- Ką?- ištariu virpančiu balsu ir įsitempiu. Stipriau suimu Viktoro ranką. Nepatraukčiau jos net jei ir labai stengčiausi. Velnias. Neišsilaisvinčiau iš jo tvirtų gniaužtų net jei turėčiau supergalių. Pajuntu kaip susitraukia skrandis. Girdėjau sakant, kad apsivėmusi auka tampa nepatraukli savo...

- Jei grįši namo, esu tikras, kad rašysi toliau,- sako tyliai.- Jei neišeisi, neleisiu tau dirbti iki ryto ir tu miegosi.

Viktoro delnas nuslenka man ant šono, paleisdamas iš glėbio. Pajuntu kaip kūnas atsipalaiduoja. Giliai įkvepiu.

- Aš... privalau...

- Tikrai spėsime parašyti,- sako Viktoras atsitraukdamas.- Tu turi pamiegoti. Kitaip tik velniai galvoje laksto, jokių protingų minčių.

Ką jis žino apie velnius...

- Vik... ,- atsisuku.- O jei paliksiu pas tave kompiuterį?- bandau derėtis. Kūnas virpa nuo jaudulio.

- Tada rašysi ranka.

- Taip,- atsikvepiu.- O... kur aš miegosiu?

Velnias, velnias. Suneriu pirštus ir suspaudžiu delnus.

- Kitam kambary,- nusišypso Viktoras.- Arba su manimi... jei nori. Pažadu netyčia mirtinai neprispausti,- juokiasi.

"Pliusas, kad žino ne vien misionieriaus pozą."
- Vik, aš... bijau,- ištariu ir nuleidžiu akis. Kokį šūdą pasakiau!
- Va ta kėdė,- mosteli ranka link stalo, ant kurio stovi mūsų kompiuteriai,- tikriausiai pavojingesnė nei aš,- pratrūksta nuoširdžiu juoku.
Nusišypsau. Nežinau kodėl jis atrodo toks... Artimas? Šiltas? Jaukus? Koks? 
- Aš nežinau,- klausiamai žvelgiu Viktorui į akis. 
- Tu liksi pas mane, o aš liksiu... skolingas pusryčius,- nusišypso.- Nebijok,- priduria.- Tiesiog noriu, kad pamiegotum. Tu su tuo projektu tiesiog gyveni. Mei, tu nuostabi.
Mano lūpos prasiveria, tačiau nežinau ką pasakyti. Aš kokia? "Netikėlė, nevykėlė. Tęsti?"
Viktoras ištiesia man ranką.
- Eikš,- sako tyliai.
Pirštų galais paliečiu jo delną. Nežinau kodėl vos tik prisilietus prie Viktoro, dingsta visos mintys. Tai negerai, nes tuomet nebežinau kur yra manieji demonai. Tai tas pats, kai nežinai kur yra tavo vaikai - nežinai ką tau nematant jie gali iškrėsti.
Staigiai atitraukiu ranką.
- Vik, aš tau be galo dėkinga, bet gyvenu tik trimis aukštais aukščiau,- apsisuku, aklai sugriebiu nuo stalo kompiuterį ir šaunu į koridorių.- Aš privalau eiti.
Viktoras tylėdamas atseka man iš paskos. Atsirakinu duris. Abiem rankom prispaudžiu prie krūtinės kompiuterį.
- Ačiū tau už viską, Vik. Labanakt,- sakau nežiūrėdama į jį ir skubiai išeinu pro duris, bijodama, kad nebandytų manęs nesulaikyti. Tada tikrai prarasčiau kontrolę ir pamesčiau visus savo demonus iš akių. O jie atvertų mano vidinę Pandoros skrynią ir paleistų visą blogį į pasaulį. Užnuodytų viską aplink. Visas man dar likusias vietas, kuriose galiu... ne, bandau save įtikinti, kad galiu... pasislėpti. Užsimerkusi pasileidžiu laiptais aukštyn. Laikausi už turėklų, kad neatsitrenkčiau į sieną. Greičiau, nekvėpuok, tiesiog bėk.
Įėjusi pro savo buto duris, vis dar stipriai spaudžiu prie savęs kompiuterį. Sunkiai įkvėpdama nusispiriu šlepetes. Velniop šitas nesąmones. Velniop tuos projektus. Velniop tave, Viktorai... Kokia tavo pavardė? Nesvarbu. Vis tiek velniop tave.
Padedu kompiuterį ant komodos, drebančiomis rankomis rakinu visas duryse esančias spynas, sunkiai kišu raktą į viršutiniąją, kurios apskritai niekada nerakinu. Iš visų jėgų stumteliu delnu ilgą raktą juoda rankenėle. Vienas, du, trys, keturi... daugiau nebesisuka. Palieku raktą spynoje, išjungiu šviesą. Įsiremiu delnais į duris ir nuleidusi galvą užsimerkiu. Velniop tave. Velniop tavo akis. Velniop tavo šokius. Velniop tavo... "Negali paneigti, kad jis tave traukia." 
Galiu. Kaip iki šiol galėjau paneigti visa kita.